Neturiu didžių iliuzijų, kad iš užsienio importuojamų spaudos leidinių reikalai yra bent truputį aktualūs už Vilniaus bei Kauno, gal dar Klaipėdos aplinkkelių. Tačiau dėl tam tikrų priežasčių jie gali tapti svarbūs indikatoriai, kaip chemijoje, tik labiau tinkantys mūsų politikų kvailumo, pareigūnų neatsakingumo lygiui parodyti.
Taigi pirmąją šių metų savaitę paaiškėjo, kad spaudos platintojai, nenorėdami nusižengti totalaus alkoholio reklamos draudimui (įsigaliojo š. m. sausio 1 d.), privalo iš užsienyje pagamintų ir į Lietuvą importuotų spaudinių išplėšti alkoholio reklamas arba užklijuoti jas specialiais lipdukais.
Spaudos platintojai tvirtina, esą dar spalio mėnesį kreipėsi į įstatymo įgyvendinimą kontroliuojančią instituciją – Narkotikų, tabako, alkoholio kontrolės departamentą (NTAKD), prašydami išaiškinti, koks sprendimas dėl užsienyje išspausdintų ir tiesiogiai Lietuvos rinkai neskirtų (neadaptuotų) leidinių būtų teisėtas ir teisingas. Negavę jokių paaiškinimų ar rekomendacijų gruodį rašė laiškus įstatymų kūrėjams į Seimą, tačiau ir ten jokio dėmesio nesulaukė.
Todėl po sausio 1 d. kibo į darbą žirklėmis ir specialiais lipdukais (juos, beje, turėjo pasigaminti patys), kad už kiekvieną draudžiamą reklamą nebūtų nuskalpuoti požiaurėmis baudomis.
Viešai skelbiamais platintojų pasakojimais neturiu pagrindo nepasitikėti. Kažkada dirbant redakcijoje man teko susidurti panašiais klausimais su Valstybine alkoholio ir tabako kontrolės tarnyba (NTAKD tapo šios institucijos reinkarnacija). Galiu pranešti, kad VTAKT pareigūnai buvo tokie entuziastingi dėl savo misijos, kad, išskyrus maksimalias baudas, žiniasklaidai nematė jokių kitų prevencinių ar baudžiamųjų priemonių. O į geranoriškus klausimus – kaip elgtis – paprastai nurodydavo – o jūs padarykit, mes – įvertinsim. Vienu metu, jei neklystu – net ne ginčo tvarka, t. y. tarnyba išrašydavo baudą, atitinkamą sumą pinigų nusiimdavo iš įmonės sąskaitos, o tada rasdavosi proga pasibylinėti. Turiu žinių, kad ir šiais laikais redakcijos patiria panašaus lygio konsultacijų iš šios institucijos, kurioje, atrodo, geriausiai jaučiasi kelmai-sociopatai.
Todėl ta iš pirmo žvilgsnio žirklių bei lipdukų beprotybė, kurios ėmėsi baudų vengiantys platintojai, man yra visiškai suprantama. Kodėl dėl kvailių valdžioje reikia rizikuoti savo verslu?
Žavi buvo už šį chaosą atsakingų Lietuvos politikų reakcija. Seimo priimtą Alkoholio reklamos draudimo įstatymą pasirašiusi šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė jo pasekmes (žurnalų puslapių karpymus) pavadino šalies gėda. Beprotybės tėvai – „valstiečiai-žalieji“ Ramūnas Karbauskis ir sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga – ligi šiol tebeaiškina, esą rėmėsi užsienio šalių, pirmiausia Skandinavijos, patirtimi. Nežinia, ką aiškins toliau, nes portalo 15 min.lt žurnalistai paskelbė reklamos ribojimų Islandijoje, Norvegijoje, Švedijoje ir Danijoje suvestinę, iš kurios aiškėja, kad net patys radikaliausi draudimai netaikomi spaudiniams, kurie išleisti ne reklamą draudžiančių šalių jurisdikcijoje. Kitaip tariant, alkoholio reklamos draudimo tėvai ir čia apsimelavo. Na, sakykime, labai laisvai užsienio šalių patirtį interpretavo. Ne pirmą kartą.
Ponas Veryga socialinio tinklo paskyroje, be to, pripažino: „Neabejotinai, vakarietiškų žurnalų puslapių su alkoholio reklama plėšymas yra absurdas. Tai mūsų šalį daro pajuokos objektu. Leidinių platintojai to tikrai neturėtų daryti. Ir labai gaila, kad jie pasirinko būtent tokia drastiška forma įgyvendinti įstatymą. (…) Be to, aš pats nesilankau platinimo skyriuose, neplėšau ir niekam nedaliju nurodymų plėšyti, dangstyti ar kitaip slėpti užsienio žurnalų puslapių su alkoholio reklama, kurie atkeliauja į Lietuvą. To nedaro ir NTAKD.“
Kitaip tariant – „aš ne prie ko“. Ar „ne prie ko“ (liepė ar neliepė) NTAKD, jau aptarėme.
Dar radosi ir Karbauskio-Verygos-Skvernelio trio, kuris šią savaitę aptakiomis formuluotėmis mėgino suokti, esą pirmąjį š. m. ketvirtį NTAKD neturėtų išrašyti baudų už reklamų užsienio leidiniuose platinimą. Tačiau vienos spaudos platinimo įmonės vadovas Vigintas Bartaševičius taikliai pastebėjo, kad kol kas nemato jokios įstatymo ar norminio akto raidės, kur būtų parašyta apie reikalavimo atidėjimą ar išimtį. Tebegalioja tas kvailas įstatymas, kuris vis dėlto yra įstatymas. Todėl plėšys toliau. Ir aš plėšyčiau, jei aplink problemą matyčiau jos sutvėrėjus, aiškinančius „aš-ne-prie-ko“.
Teisybę sakant, lengviau suprasti atsakomybės deficitą patiriančius žmones, kurie kenčia nuo alkoholizmo, nei prisiekusius blaivininkus politikoje. Pirmieji, kaip tvirtina medikai, rimtai serga, todėl pamažu terioja vieną svarbiausių asmenybės bruožų – atsakomybę. Tačiau klausimas, ar antrųjų liga nėra dar sunkesnė.
Rytas Staselis
