– Kas prisiminė tą štabą? Kam kilo lentelės idėja?
– Kilo čia tokia mintis, kad mes jau išeinam, jau visi tų įvykių dalyviai solidaus amžiaus. Pagalvojau – niekas ir nežinos, kad ten buvo štabas – Savivaldybė ir joje dirbantys žmonės keičiasi. Reiktų nors kokią lentelę pakabinti. Buvau nuėjęs pasižiūrėti, tame kabinete dabar buhalterija, ir darbuotojai jau ginčijasi, kuriame kabinete viskas buvo iš tikrųjų. O aš prisimenu, tai kreipiausi į istorikus, pasikonsultavom su Valium Kazlausku, gavome savivaldybės pritarimą, komunikacijos ir kultūros skyriaus vedėja Irena Matelienė ir realizavo tą sumanymą. Gal norėjosi plačiau tai pažymėti, bet siaurame koridoriuje nelabai yra kur susirinkti. Tai paminėsim visus dalykus sausio 13 d. prie laužų. Yra ir daugiau atmintinų Sąjūdžio žmonėms vietų – Rokiškio Nepriklausomybės aikštėje buvo Sąjūdžio būstinė, prie buvusio pašto vyko mitingai, deginom karinius bilietus.
– Kam anuomet kilo mintis steigti rajono gynybos štabą?
– 1991 metų sausio 11 d. vyko rajono tarybos sesija. Aš buvau rajono tarybos deputatas ir Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nario signataro Kazimiero Uokos padėjėjas-sekretorius. Tuo pat metu ir rajono Sąjūdžio tarybos pirmininkas. Prie manęs sesijos metu priėjo rajono valdytojo Vito Kačinsko sekretorė ir į ausį pašnibždėjo, jog Kazimierą Uoką skubiai kviečia grįžti į Vilnių. Tada turėjom tradiciją, kad Aukščiausios Tarybos deputatas dalyvaudavo kiekvienoje rajono Tarybos sesijoje, kad žinotų, kas čia dedasi, neatitrūktų nuo mūsų reikalų. Sėdėjom su juo šalia. Kai man pašnibždėjo į ausį, kad Vilniuje prasideda įvykiai (iš tikrųjų, viskas prasidėjo jau nuo sausio 7– 8 dienos), paprašiau pertraukos. Per ją susirinkom rajono tarybos pirmininko Aniceto Kačinsko kabinete ne tik deputatai, bet ir visi rajono vadovai, prokuratūros, tuometinės milicijos vadai. Informavau, kad K. Uoka turi skubiai išvykti į Vilnių, o kažkas, dabar jau neatsimenu kas, pasiūlė, jog reikia sukurti štabą. Reikėjo koordinuoti visus veiksmus – juk buvo neaišku, išliks jauna valstybė, ar ne. Kaip tokiu atveju turėtų elgtis rajono valdžia? Iki tol didžiąją naštą nešėm mes, visuomenininkai sąjūdiečiai, o dabar iškilo rajono valdžios veiklos klausimas. Staigiai sukūrėm tą štabą, į kurį įėjo rajono tarybos pirmininkas Anicetas Kačinskas, rajono valdytojas Vitas Kačinskas, VRS (milicijos) viršininko pavaduotojas Stanislovas Mišeikis, ryšių mazgo vyr. inžinierius Alvydas Mažukėlis, kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Petras Blaževičius ir aš.
Anicetas Kačinskas jau miręs, o Vitas Kačinskas dabar gyvena Vilniuje, neseniai kalbėjau su juo telefonu, kviečiau atvažiuoti į minėjimą šiemet, bet dėl sveikatos būklės jis atsisakė. Pašnekėjom, prisiminėm tas dienas.
Štabe rinkdavomės ne tik tie, kas jam priklausė, bet ateidavo nemažai žmonių. „Gimtajame Rokiškyje“ iš karto buvo paskelbta štabo sudėtis, telefonai, kuriais visi skambino. Žmonės atnešdavo sumuštinių, kavos, arbatos. Palaikėm ryšį su Aukščiausiąja Taryba, gaudavom visą informaciją.
– O kituose rajonuose veikė panašūs štabai?
– Nežinau. Iki šiol nieko panašaus negirdėjau. Kalbėjau ir su muziejininkais, jie sako irgi nieko panašaus nežinantys. Gal taip nutiko dėl to, kad sutapo viskas su rajono tarybos sesija.
– Tas štabas veikė savaitę?
– Taip. Po sausio 13 d. žuvusio A. Matulkos laidotuvių išsiskirstėm. Viskas grįžo į ankstesnę situaciją. Kažkokių dokumentų nėra išlikusių – jokių protokolų nerašėm ir rašytinės medžiagos neišliko. Įsivaizdavom, kad nereikia palikti jokių raštiškų įrodymų, jeigu kas nors ateitų jėga likviduoti.
– Visą aną savaitę ir pragyvenot tame kabinete?
– Taip. Ten valgėm, miegojom, bet ir budėjom. Aišku, keitėmės. Aš pats naktį į sausio 13 d. parbėgau namo pamiegoti, bet tik atsiguliau ir paskambino iš štabo, kad bėgčiau atgal. Pėsčias ir nubėgau.
Štabe diskutuodavom, radę kokių pažįstamų skambindavom į užsienį. Ir aš skambinau draugams į Maskvą. Gerus ten turėjau draugus, 10 metų draugavom, dirbo kažkokiam su kosmonautika susijusiame kariniame objekte. Paskambinau papasakot apie padėtį, tai jie mane iškoliojo. Taip ir baigėsi draugystė – daugiau niekada nebebendravom.
– Bet juk kai štabo neliko, budėjimas prie AT tęsęsi, kiek pamenu, dar ir vasarį, paskui rugpjūčio pučo metu. Kas organizavo važiavimą į tuos budėjimus? Sąjūdis?
– Mes viską darėm per Sąjūdį. Net kai vykom sausio 12 d. Visas valstybės kūrimas vyko per Sąjūdį. Tik tiek, kad tuometinė rajono valdžia neprieštaravo. Vitas Kačinskas, tuometinis rajono valdytojas, padėjo kiek galėjo. Jis savotiškai laviravo tarp mūsų ir buvusios komunistinės valdžios. Ir kai dabar telefonu pašnekam, nesam su juo susipykę. Nes jis nekenkė, net kolūkių pirmininkų, kurie labiau jo klausė, prašydavo mums padėti, kai reikėjo transporto ar kitų dalykų.
– Anų dienų sąjūdiečiai dabar jau šešiasdešimtmečiai ir vyresni. Dabar savo revoliuciją išgyvena jau jaunesnė karta jūsų vaikai ir anūkai. Ar jums ji suprantama?
Man patinka. Žiūriu į kultūros darbuotojus, stebiuosi ir džiaugiuosi jais. Atėjusi kiekviena nauja politikų karta vis kvailesnė. Atrodo, kaip galėjo tapti Seimo nariu toks žmogus? Ir kai išeina į priekį protingi švietimo, kultūros žmonės, mums, sąjūdiečiams, gera į juos žiūrėti. Ateina protinga karta, protingesnė ir talentingesnė už mus. Karta, kuri lengvai Lietuvos nepaliks likimo valiai. Bus kam stovėti už Lietuvą.
– Ačiū už pokalbį.
