Jaudinosi dėl oro
Muziejininkai šventei parengė įdomią programą, kuriai rado stiprių rėmėjų, o didžiausias iš jų – AB „Rokiškio sūris“. Kelias dienas prieš šventę muziejininkai jaudinosi gal tik dėl orų. Jų prognozės nieko gero nežadėjo – visą dieną turėjo merkti lietus, kuris galėjo atbaidyti žiūrovus. Deja, sinoptikai šį kartą neapsiriko. Nors nuo ryto švietė saulė, po pietų dangų užtraukė niūrūs debesys, iš kurių tai silpniau, tai stipriau vis lynojo. Laimei, ne taip stipriai ir bjauriai, kad sustabdytų pieno degustavimo rekordo dalyviais ir Marijono Mikutavičiaus koncerto klausytojais panorusius tapti rokiškėnus bei svečius.
Žmonių vis daugėjo
Popietę, kai renginys prasidėjo neišvengiama tokiai progai muge, žmonių nebuvo itin gausu, bet aplink prekybininkų palapines jų pamažu daugėjo. Mugė buvo gal šiek tiek didesnė nei įprasta muziejui ir joje galėjai rasti visko – nuo žaislų ir riestainių iki čia pat rūkomos žuvies bei, kaip pieninės jubiliejui ir priklauso, kiek gausesnio naminių sūrių asortimento. Tarp prekybininkų gražiai baltavo ir palapinės, kuriose turėjo būti pilstomas pienas degustavimo rekordui.
Kas pirko, kas apžiūrinėjo muziejaus ekspozicijas, kas dalyvavo saldžiosiose edukacijose – darėsi kokteilius, „Karvutes“, ledus ar žiedė ąsotėlius – ir žmonių vis daugėjo.
Nenuėjo lengviausiu keliu
Po parodą „Pienas“ pasivaikščiojau dar prieš ją atidarant (tokių smalsuolių buvo nemažai) ir pasidžiaugiau, jog meno joje daugiau negu Rokiškio pieninės istorijos. Ir net istorija pateikta meniškai bei patogiai žiūrovui – net eksponuojami dokumentai lengvai apžiūrimi, perskaitomi. Net paprasti dviračiai, atpažįstami, kaip XX a. vidurio ir antros pusės kaimo vyrų ir moterų transporto priemonė, tarnavusi pienui iš sodybų vežti į supirkimo punktus, Bajorų moterų nupurkšti aukso spalva, čia virto meno kūriniais.
Muziejaus direktorė Aušra Gudgalienė, pristatydama parodą jau gana gausiai susirinkusiems lankytojams, pasidžiaugė, jog eksponatai jai surinkti ne tik iš Krašto muziejaus fondų, ne tik žmonių, maloniai ragintų muziejininkų, sunešti, bet ir suvažiavo iš Nacionalinio dailės muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Utenos muziejaus, Vytauto Valiušio keramikos muziejaus Leliūnuose, Ukmergės, Anykščių muziejų, dailės galerijų, privačių menininkų kolekcijų. Kai kuriuos kūrinius Dailės akademijos Telšių fakulteto studentai sukūrė specialiai šiai parodai.
Muziejininkų garbei reikia pasakyti, kad parodą rengdami jie nenuėjo lengviausiu keliu, temos neiliustravo, o sukūrė istorijų ekspoziciją, kurioje dera artefaktai, istorija ir menas nuo klasikinio iki visiškai šiuolaikinio – Mindaugo Gapševičiaus bei Rasos Staskonytės instaliacijų „Mikroorganizmai ir jų šeimininkai“ ir „Augantis pienas“.
Paroda muziejuje veiks iki pat vasaros pabaigos, rugpjūčio 31 d., tad aplankyti ją ne tik patariu, bet ir primygtinai rekomenduoju – peno ir įvairiems apmąstymams, ir pasigrožėjimams „Piene“ tikrai rasite.
Rekordas pavyko
Muziejų nakties kulminacijai, 20 val. vykusiam pieno degustacijos Lietuvos rekordo siekimui bei Marijono Mikutavičiaus koncertui, muziejaus aikštė prisipildė artipilnė. Reikia pastebėti, jog rekordo siekimui organizatoriai pasirengė puikiai. Nebuvo jokios sumaišties, netvarkos. Likus nepilnai valandai iki pradžios, savanoriai jau ramiai pilstė pieną iš pakelių į puodelius ir netgi buvo kiek neramu, kaip pavyks tokį didelį kiekį indelių išdalinti. Bet tie patys savanoriai, organizatorių ir renginio vedėjo Ryčio Kazlausko sumaniai reguliuojami bei nukreipiami ten, kur dar matėsi bent vienas kitas žmogus be indelio rankose, su užduotimi susidorojo puikiai. Visas indelių dalijimas užtruko vos apie 10 minučių. Dar pora minučių pačiam degustavimo procesui – ir Lietuvos rekordų agentūros vadovas Gintaras Pocius mostelėjęs balta vėliavėle užbaigė degustaciją, pranešdamas, jog rekordas pasiektas – pieną prie Rokiškio dvaro degustavo daugiau kaip 3100 žmonių, nors rekordui pasiekti būtų užtekę ir tūkstančio. Šis rekordas baigus registravimo procedūras bus įtrauktas į 2026 metų Lietuvos rekordų knygą.
A. Gudgalienė, kalbinta prieš rekordo siekimą, sakė, jog tokio rekordo nėra net Gineso rekordų knygoje, tad kas žino, ar mūsiškė pieno degustacija ir ten neatsidurs.
Gurmaniškas žvilgsnis
Pagautų tokio lengvai rekordinio entuziazmo rokiškėnų M. Mikutavičiui užvedinėti jau nereikėjo. Jie šokinėjo, lingavo ir dainavo kartu, į sceną nuskriejo net pora pliušinių žaislų – nuotaika buvo tikrai šventinė. Lietus, kuris po truputį vis stiprėjo, atrodė, niekam neberūpi.
Nerūpėjo jis ir geram pusšimčiui pasiryžusių sudalyvauti paskutinėje Muziejų nakties atrakcijoje – ekskursijoje „Gurmaniškas žvilgsnis: nuo rūsio iki stalo“. Jau visai sutemus ekskursantų pulkelis, pasišviesdamas telefonais ir žibintuvėliais, klajojo po dvarą ir jo apylinkes, tyrinėdami, kur buvo dvaro virtuvės, sodai, oranžerijos, malūnai, klausydami pasakojimų, ką augino ir kuo maitinosi grafai, kokius verslus jie turėjo. Ne visi dvaro pastatai išliko iki šių dienų, bet muziejininkai išdavė, jog dalį statinių, kurių jau nėra, po poros savaičių galėsime išvysti vasaros sutiktuvėse pas grafus.
Laukite dvariškų naujienų ir renginių dvare.
