Sveikinti šios sukakties proga į Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią susirinko ne tik caritietės, parapijos jaunimas, įvairių bendruomenių atstovai, bet ir socialinių paslaugų organizatoriai, su kuriais „Caritas“ nuolat jungiasi į įvairius pagalbos pažeidžiamiausiems projektus, atvyko net rajono meras Ramūnas Godeliauskas su vicemere Audrone Kaupiene.
Galbūt todėl kunigas Ernestas Želvys, tą vakarą aukodamas šv. Mišias, Dangirą švelniai pavadino „Rokiškio mamule“, į kurią kreipiasi visi, kuriems tik reikia pagalbos. Ir įteikė jai paukščio plunksną, kuri, pasak kunigo, jam einant aukoti šv. Mišių, tiesiog nusileido iš dangaus. Kaip ženklas…
Sveikinimai, gėlės, tikra gėlių jūra. Žinant Dangirą, didelė jų dalis, pačių gražiausių, paskui atsidūrė bažnyčioje, džiugindamos parapijiečius suderintomis spalvomis ir žiedais. Puošti bažnyčią gėlėmis, derinti jas, komponuoti puokštes – dar vienas Dangiros pašaukimas, kuriam ji visuomet suranda laiko ir jėgų.
O štai sulaukti žiniasklaidos dėmesio Dangira visai netroško, ilgokai pavargau, kol prisikalbinau dėl interviu. „Taip nemėgstu, nenoriu to viešumo. Yra kur kas vertesnių už mane žmonių, kad aš nieko tokio nepadariau“, – ilgokai spyriojosi Dangira. Bet įkalbėjau.
– Ar jaunystėje, rinkdamasi kelią, kuriuo nori pasukti, galvojai, kad jis tave nuves pas labiausiai pažeidžiamus visuomenės narius?
– Tikrai niekada nesvajojau, kad teiksiu pagalbą pažeidžiamiausiems žmonėms. Vis tik šią vertybę gavau iš savo tėvų ir senelių. Augau kaime Pasvalio rajone, todėl dirbau visus ūkio darbus, padėjau tėvams ir seneliams. Per visus didžiuosius laukų darbus – bulviasodį, bulviakasį – suvažiuodavo visa giminė. O mano giminė labai plati, turiu daug pusseserių ir pusbrolių, tetų ir dėdžių. Tad per visą kaimą eidavom padėti vieni kitiems, giminėms, kaimynams. Po visų darbų būdavo organizuojami patalkiai, kurie baigdavosi didžiuliais puodais cepelinų, dainomis ir šokiais. Mes, vaikai, visada matėme gerą pavyzdį, kad reikia padėti vieni kitiems.
– Papasakok daugiau apie save. Kaip atsidūrei ten, kur dabar esi – Rokiškio parapijos „Carito“ samarietiškos veiklos sūkuryje?
– Rokiškio parapijoje atsidūriau labai keistai. Kaip dabar suprantu, viskas buvo nuspręsta iš aukščiau. Kas tas „Caritas“, net nežinojau, neturėjau supratimo, kad egzistuoja tokia bendruomenė. Bet, kai susirgo buvusi Rokiškio „Carito“ vadovė, klebonas Eimantas Novikas paprašė manęs laikinai perimti šias pareigas – tik pabūti, susitikti su parapijiečiais. Galvojau, kad į Rokiškį atvykstu laikinai ir tik trumpam – padėsiu, kol viskas įeis į naują ritmą, kol darbai susidėlios, atsiras nauja „Carito“ vadovė. Ir štai – laikinumas virto 7 metų veikla, tiek jau esu Rokiškyje.
– Kokios patirties čia įgavai?
– Čia įgijau milžiniškos patirties. Mane priėmė tokią, kokia esu. Jaučiuosi lyg būčiau atsidūrusi dideliame mamos glėbyje –visada esu labai laukiama, sutikau daug nuoširdžių, atvirų žmonių. Atvykdama į Rokiškį jutau didžiulę auditorijos baimę, bijojau viešai kalbėti. Dabar tiek gavau įvairiapusės patirties, kad galiu viešai kalbėti, reikšti mintis be jokios baimės ir susikaustymo. Man tai – neapsakomas pasiekimas.
– Kokie Rokiškio parapijoje vykdomi projektai tau teikia didžiausią džiaugsmą? O kas labiausiai liūdina, skaudina?
– Didžiausią džiaugsmą man teikia tai, kas padaroma kartu su kitais, būnant bendrystėje. Ypač džiugina, kad galiu bendrauti su jaunimu ir juos įtraukti į įvairias veiklas. Užaugę ir iš parapijoje organizuojamų veiklų jau pasitraukę jaunuoliai, atvykę į Rokiškį, visuomet užsuka – susitinkame su džiaugsmo ašaromis ir puolame vieni kitiems į glėbį. Tai nuostabu.
Džiaugiuosi ir tuo, kad galiu vesti vaikams katechezės užsiėmimus ir parodyti jiems kelią, kaip sekti Jėzaus pėdomis. Kaip ir tada, kai kartu visi parapijiečiai būname maldoje, kai bendrai piname Žolinės vainiką – tai taip visus suartina, atsiranda tokia nuoširdi bendrystė, kad, atrodo, paliečia visą žmogaus esybę – širdį, jausmus. Nepakartojamas jausmas apima ir tuomet, kai kartu visi parapijiečiai sutelkiame jėgas ir padedame tiems, ką ištinka bėda. Kai ištiesi pagalbos ranką žmogui ir matai jo laimingas akis, užlieja neapsakomas džiaugsmas. Juolab kad žinau, kaip yra sunku prašyti, duoti – kur kas lengviau.
O liūdina tik tas neapsakomas bėgimas, laiko neturėjimas, gyvenimo tempas. Visi šie dalykai atskiria, atitolina mus vieni nuo kitų, nuo šeimos. Matau, kaip mažai bendrauja šeimos, neskiria pakankamai dėmesio vieni kitiems, todėl vaikai ir jaunimas neberanda savo vietos. Sunkiai šiais laikais mums sekasi statyti „tiltus“, neberandam kelio vieni pas kitus, neberandam ryšio su savo šaknimis – protėviais, seneliais, jų patirtimi, vertybėmis. O juk tai labai svarbu.
– Nuolat šypsaisi ir bendrauji, esi visuomet apsupta žmonių. Ar neišsekina toks intensyvus bendravimas? Kur randi atgaivą? Ar nėra poreikio kartkartėm atsiriboti nuo žmonių, pabūti tik su savimi?
– Man šypsotis niekada nebuvo sunku, tokia jau esu, bet kai aš šypsausi, tai ir sutikti žmonės atsako tuo pačiu. Bendravimas mane labai augina, esu laiminga, kad galiu būti tarp žmonių.
Didžiausia man atgaiva – puošti gėlėmis bažnyčią. Kartais, atrodo, nebeturiu jėgų, pavargusi jaučiuosi, bet, kai ateinu prie altoriaus pamerkti gėlių, sukomponuoti puokščių, jaučiuosi lyg ant sparnų. Galiu klūpoti prie augalų, dėlioti juos visaip… ir vis dėkoju už šią dovaną.
O šiaip turiu vieną savaitės dieną, kai esu pati su savimi. Tuomet mėgstu skaityti knygas ar tiesiog mėgautis kavos puodeliu.
– Kokia esi, kai nebūni tarp žmonių? Gal turi pomėgių? Svajonių?
– Labai mėgstu keliauti, todėl ilgai negaliu sėdėti namie – tuoj prisigalvoju visokios veiklos. Aplankau gimines, draugus, kartu nuveikiam daug gražių dalykų. Labai mėgstu šokti, dainuoti, manau, kad kažkada būtinai nueisiu į kokią šokių ar dainų grupelę.
O su svajonėmis reikia elgtis atsargiai, nes… visos išsipildo ir išsipildė.
– Ar užtenka laiko skirti savo šeimai? Anūkams? Kiek jų turi? Kokias vertybes jiems stengiesi perduoti? Kokios vertybės tau svarbiausios?
– Manau, šeimai laiko skiriu pakankamai, aišku, norisi daugiau, bet…. Anūkus turiu du. Juos labai myliu ir labai noriu perduoti visas gerąsias, amžinąsias vertybes: šeima, savos šaknys, žmogiškumas, nuoširdumas, tikėjimas-viltis-meilė.
– Kokių minčių sukėlė 50-metis? Gal privertė apie kažką susimąstyti, pergalvoti, kažką skubėti įgyvendinti, keisti? Ką dabar darysi kitaip?
– Aš savęs vis klausiau, gal kokius kelis šimtus kartų – ar savo vietoj esu, ar teisinga linkme einu… Ir dabar supratau, kad taip. 50-mečio proga man visi linkėjo, kad neišdalinčiau savęs kitiems, ir klausė – iš kur tiek gerumo turiu. Aš savęs niekaip neišdalinsiu, nes dalinu, o grįžta viskas su gausa. Ir gerumo turiu tiek, kiek su kaupu gaunu iš visų jūsų. Anksčiau niekaip nesuprasdavau – kaip tai, ką duodi kitiems, grįžta dvigubai? Dabar žinau, kad tai tiesa, todėl sau pačiai linkiu, kad nepailsčiau rodyti dėmesį kitiems ir daryti bei dalintis gerais darbais. Man labai patinka vienas posakis: „Laimingiausiu galima pavadinti tokį žmogų, kuris gali atskleisti tai, kas jame tobuliausia ir geriausia. Dievas yra tobuliausia ir geriausia, ką žmogus turi, nes Dievo karalystė yra žmoguje.“ O štai šv. Paulius ragina įprasti galvoti apie varomąją gyvenimo jėgą ir laimę tokiais žodžiais: „Mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama – apie viską, kas dorybinga ir šlovinga“ (Fil.4,8).
