Žalos suskaičiavimas politiniame lauke – objektyviai sudėtingas dalykas. Antai savo darbą pradėjusios laikinosios parlamentinės „Skardžiaus komisijos“ idėjiniai lyderiai praėjusioje Seimo kadencijoje jau pirmosiomis dienomis sutarė ir viešon erdvėn transliavo, kad kai viską ištirsią, tai keletas žmonių tiesiai čiuoš už grotų (pavardžių aš gal šia proga nevardysiu). Nes esą žalą jie energetikoje padarė tOOOOOOOOkią, kad normalus žmogus neapžiotų. Triūsė toji komisija gal trejus metus ir galų gale nei ką ištyrė, nei konkrečių sumų įvardijo, nei ką į Lukiškes komandiravo.
Nesakau, kad tai yra blogai arba gerai. Šiuomi noriu pabrėžti, kad politikoje daromą žalą matome tiesiog badančią akis, tačiau ją įvertinti akys nesugeba. Neužtenka kompetencijos, valios, pagaliau – ūpo… Paprastai iki proceso pabaigos žodžiais beigi pažadais jau būna tiek prisodinta, kad nepatogu darosi.
Europos Komisijos atveju – visai kas kita. Ten yra nemažai skaičiuotojų, kurie skaičiuoja nepasitelkdami politinio motyvo. Šast, ir turi Lietuva 28 mln. Eur baudą už išardytą geležinkelį. Dabar sakoma, kad mūsų pusė tą Briuselio sprendimą skųsianti teismams. Nesu tikras, ar iš to kas išeis, išskyrus gal dar porą milijonų eurų už teisininkų paslaugas. Rezultatas – baudos suma bus labiau apvalaina.
Tačiau štai kur labai aiškus dydis ir nuostolis mums visiems. Juk iš mūsų pašalpų, išmokų, paramos skurdžiausiesiems, gal net išlaidų gynybai (kartais nebesuprasi šios koalicijos motyvų) tekės 100 mln. Lt (tiems, kas mėgsta tebelyginti buvusius ir esamus pinigus) briuseliop.
Kodėl? Ogi todėl, kad 2008 m. buvusi AB „Lietuvos geležinkeliai“ (LG) vadovybė pajuto grėsmę, kad lenkų koncernas „PKN Orlen“ Mažeikiuose iš naftos virtus produktus gali geležinkeliais gabenti į Latviją. Taigi mūsų ūsuotiems bebrams iš LG radosi grėsmė negauti didelio pinigo. Ir į jų – bebrų – galvas kaukštelėjo geniali mintis – išardyti keliolika kilometrų geležinkelio atkarpą į Latviją. Kad jei jau kas užsimanytų ateityje ją prisiminti, tegalėtų išspausti ašarą.
Savaime suprantama, mūsų bebrai kieti, bet jų kompetenciją riboja galimybės išardyti geležinkelio atkarpas Lietuvos viduje. Kur esą neapsimoka nei krovinių, nei keleivių vežti. O toji atkarpa iš Mažeikių į Šiaurės Rytus (Rygos pusėn) buvo beveik tarpvalstybinė. Kitaip tariant, be palaiminimo iš viršaus – Susisiekimo ministerijos ir Vyriausybės – bebrai mojuoti letenomis su atkištais didžiaisiais pirštais Latvijos ir Lenkijos pusėn negalėjo. Jei reikėjo palaiminimo, jis buvo. Tuometiniai susisiekimo ministras Algirdas Butkevičius, premjeras Gediminas Kirkilas arba tiesiog užmerkė akis arba išrašė politinį sutikimą šiam veiksmui.
Dėl pirmojo personažo iliuzijų neturiu, tačiau ką sau manė antrasis – didelės tarptautinės politikos patirties turintis buvęs premjeras – man tebėra mįslė. Užmuškite, netikiu, kad pasekmių analizė privertė p. Kirkilą prieš LG argumentus ištirpti todėl, kad įmonėje dirbo jo žmona. Ne toks jis primityvus, kad tirpintųsi ir vėl atgytų it koks terminatorius.
Lygioje vietoje. Dėl LG intereso, kad „valstybė valstybėje“ su potencialiais klientais galėtų derėtis iš jėgos pozicijų, o ne siekdama prisiderinti ir suprasti, ko nori jos vienas didesnių klientų. Beveik 30 mln. Eur – tai ne viskas. Kiek teko pažinti Latvijos politines realijas, kaimynai šio akibrokšto nepamiršo ligi šiol. O mes lendame pas juos su savo strateginėmis energetikos iniciatyvomis. Kad kada nors dar kokią elektros liniją išardytume? Apie Lenkiją net nekalbu.
Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis mėgina aiškinti, kad santykius su teisėtai besipiktinančiais partneriais pavyks atkurti neatstatant vadinamojo Rengės ruožo. O jis yra tikras, kad po europinės baudos precedento tie patys „PKN Orlen“ ar kurios nors latvių įmonės nesikreips į teismą su ieškiniais dėl patirtų nuostolių, LG išardžius reikšmingą konkurencinei aplinkai infrastruktūrą? Aš ne. Teisybę sakant, nieko nežinau, tačiau tokios galimybės neatmesčiau. Nes, kaip minėjau, tie 28 mln. Eur iš Lietuvos keliaus briuseliop, o ne „PKN Orlen“ ar „Latvijos geležinkelių“ nuostoliams bent iš dalies kompensuoti.
Kitaip nei p. Skardžius, laikausi tos pozicijos, kad kelti bylas ir sodinti už grotų asmenis, kurie priėmė žalos atnešusius politinius sprendimus, yra nesąmonė. Tie sprendimai yra politiniai, kad rinkėjai juos politiškai ir įvertintų. Todėl manau, kad iš visos šios istorijos reikia išrinkti atitinkamas pavardes ir sąskaitas veikėjams pateikti tada, kai jie vėl prieš rinkimus po kokia nors vėliava susiruoš gelbėti Lietuvos.
Klausimai „Pone Butkevičiau, pone Kirkilai, kur mūsų 28 mln. Eur?“ nuo šiol yra visiškai teisėti. Galite būti ramūs, nepagrįstai pažemintos „garbės ir orumo“ bylos „neužsirausite“. Ir ne vien todėl, kad ten jau nei garbės, nei orumo.
Rytas Staselis
