„Aš draudžiu nėščiosioms moterims dalyvauti mano laidotuvėse. Nešvarūs žmonės neturi ateiti, kad su manim atsisveikintų.“ Tai egiptiečio Mohammedo Attos – 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristo, kurio valdomas lėktuvas įsirėžė į Pasaulio prekybos centro vieną iš bokštų Niujorke, testamento ištrauka. Kaip teigiama, parašyta dar 1996-aisiais, kada autorius jau buvo esmingai apsisprendęs, kaip baigs savo gyvenimą. Dar jis tame pačiame laiške, kurį tyrėjai rado jo automobilyje prie Bostono Logano oro uosto, jis pageidavo: „Nė viena moteris neturi dalyvauti mano laidotuvėse ar vėliau lankyti mano kapą.“
Aš tiksliai nežinau, ar po 2001-ųjų katastrofos iš vis kas liko iš Attos, kuris pilotų kabinoje valdė lėktuvą, kūno ar palaikų. Spėju, kad ne. Todėl ir paskutiniai raštiški teroristo priesakai dėl jo paskutinės kelionės į pragarą liko beprasmiai. Tarp jų ir tas, kuriuo jis reikalauja, kad jo mirusį kūną apiplautų tik tikri musulmonai.
Tai – pirmoji asociacija, kuri man kilo po Seimo posėdžio, kurio metu vadinamosios „opozicijos darbotvarkės“ (jo metu opozicijai atstovaujančių frakcijų nariai teikia savo parengtus įstatymų projektus, o valdančioji pozicija įprastai juos torpeduoja dar pristatymo metu ir atmeta) svarstymuose Liberalų sąjūdžio atstovės Viktorijos Čmilytės-Nielsen parengtas projektas, numatantis atsisakyti neriboto embrionų saugojimo pagalbiniame apvaisinime, beveik tradiciškai atmestas. Tačiau niūriausia buvo tai, kad „valstiečiams-žaliesiems“ atstovaujantis Povilas Urbšys, palydėdamas šį teisės akto projektą, pareiškė viešą pageidavimą, kad nėščios parlamentarės nepristatinėtų įstatymų, kurie apibrėžia embrionų teisinę padėtį visuomenėje: „Asmeniškai aš prašau vieno dalyko – nu, gali šitą projektą dėl embrionų pateikinėti ne moteris, kuri laukiasi vaiko.“
Sunku spėlioti, ar p. Urbšys, save rodantis kaip aršus kovotojas su korupcija, šioje situacijoje įžvelgė interesų „konfliktą“, o gal tiesiog pajuto tam tikrą nepatogumą diskutuoti dėl kitokio požiūrio su kolege, kuri p. Urbšio požiūriu, būdama nėščia, turi tam tikrą „pranašumą“. Liberalų atstovai tai pavadino konstituciniu pažeidimu, nes jų kolegos pageidavimas akivaizdžiai diskriminuoja tas parlamentares, kurios ruošiasi tapti mamomis.
Gali kilti įspūdis, kad p. Urbšio ir M. Attos sulyginimas šia tema yra neadekvatus ar pritemptas, tačiau aš asmeniškai didelio skirtumo nematau. Ponas Urbšys, vis dar mėgstamas savo rinkėjų ir pretenduojantis į tam tikrą visos LVŽS frakcijos „sąžinės“ balsą, elgiasi it koks fundamentalistinių pažiūrų personažas iš 19-ojo ar net 18-ojo amžiaus. Žinia, teroristų anais laikais tikrai nebuvo mažiau nei dabar. Ši prielaida gali būti teisėta dar ir dėl to, kad p. Čmilytės-Nielsen požiūriu taisytino įstatymo viena autorių yra LVŽS atstovė Agnė Širinskienė, kurios pažiūras vargiai galėtume pavadinti nuosaikiomis.
Teisybę sakant, vėliau žinių agentūra BNS išplatino pranešimą, kuriame buvo pateikta tokia p. Urbšio citata: „Aš tikrai noriu atsiprašyti, jei mane neteisingai suprato. Tikrai nėščia moteris yra pagarboj, nes savy nešiojasi brangiausią turtą – gyvybę. Bet jei yra įstatymo projektas, susijęs su gyvybe, aš manau, kad embrionas, kuris turi gyvybės teisę, kai moteris laukiasi vaiko, ir tas embrionas, kuris nevaisingų šeimų, irgi turi teisę į gyvenimą. Aš tą tik turėjau omeny“, – sakė parlamentaras.
Citata padori, tačiau, suprantama, grindžiama demagogija, nes pirminis p. Urbšio pareiškimas buvo apie tai, kad nėščia moteris Seime neturėtų teikti tam tikrų įstatymų. Tęsiant tokią logiką išeitų, kad fizinio neįgalumo požymių turintys Seimo nariai neturėtų parlamente teikti įstatymų dėl neįgaliųjų teisinės padėties, jų gerintinos socialinės aplinkos, pensinio amžiaus parlamentarai neturėtų kalbėti apie pensijas, daugiau nei du vaikus auginantys seimūnai turėtų visiškai užsičiaupti daugiavaikių šeimų socialinės aplinkos tema, o abstinentai – apie blaivybę ir sveiką gyvenseną.
Spėliodamas apie p. Urbšio logiką, žinia, galiu klysti. Tačiau kitokiu atveju aš jos nesuprantu. Ko gero, dėl tos priežasties prisiminiau M. Attos testamentą, kuris, pirmąsyk perskaičius, man paliko iki šiol neišdildytą įspūdį. Aš nesuprantu fundamentalizmo, tiesą sakant, neypatingai noriu suprasti, tačiau jis gąsdina. Neatsižvelgiant į tai, ar jį propaguoja egiptietis musulmonas, ar lietuviškas „žaliasis-valstietis“ ir, ko gero, katalikas.
O gal to imamasi jaučiant dūmais išnykstantį kovotojo (p. Urbšio) už teisybę, prieš konservatorių mafiją Panevėžyje sakralumą? Pirmadienį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) išplėstinė septynių teisėjų kolegija paskelbė išteisinamąjį nuosprendį sukčiavimo ir piktnaudžiavimo byloje teistiems buvusiam Seimo nariui Vitui Matuzui ir lobistui Andriui Romanovskiui – ši byla savo laiku buvo baltu p. Urbšio žirgu, padėjusi su triumfu atjoti jam į aktyvią politiką.
Dėl bylos fiasko p. Urbšys apkaltino savo darbų kokybiškai neatlikusius tyrėjus. Liko aiškiai neatsakytas klausimas – o kas jiems Panevėžio STT biure vadovavo?
Ponas Urbšys tuo klausimu, beje, pavarė tik dar vieną teisinę „abrakadabrą“, kuri neturi nieko bendra nei su mūsų įstatymais, nei su jų dvasia: „Kad šis asmuo (p. Matuzas) yra laisvėje, tai nereiškia, kad jis nekaltas.“ Čia kažkaip nekvepia nei nekaltumo prezumpcija (konstitucinė norma), nei elementaria pagarba. Nekalbant apie gebėjimą susirinkti savo liežuvį, padėti jį tarp žabtų ir patylėti. Jeigu p. Matuzo ir p. Romanovskio atveju tas organas nesugeba apsiversti ir išlementi ką nors panašaus į atsiprašymą.
Rytas Staselis
