Tapo savanoriais
Trys naktys ir keturios dienos. Tiek tebuvo praėję nuo to laiko, kai Olia Sidorenko su trimis vaikais – jaunyle Sofija, paaugliais Anastasija ir Vladimiru – apsistojo Dapkų šeimos namuose (Kamajų sen.)
Olia pasakoja, jog jau pirmomis karo dienomis į Zaporožės ligonines pradėjo vežti sužeistus ukrainiečių karius. Raudonasis Kryžius dar nebuvo atsiuntęs savos pagalbos, todėl visas krūvis teko vietiniams. Atsirado nemažai savanorių. Labai trūko medikamentų, ypač tvarsčių, taip pat įvairių daiktų. „Kilo panika, todėl parduotuvėse cukrus, kruopos buvo pardavinėjami tik po 2 kilogramus. Mūsų liaudis organizuota, žmonės pradėjo rinkti ir nešti, kas ką turi, juk iš parduotuvių dauguma prekių buvo išpirkta, o karius reikėjo maitinti“, – pradėjo Olia.
Šeima nesėdėjo namuose, ėmėsi savanoriauti. Maisto parduotuvėse ir vaistinėse Olia su vaikais stodavo į atskiras eiles: vienur ji su mažąja Sofija, kitur Vladimiras su Anastasija. Nupirktus maisto produktus nešdavo į netoliese esančią mokyklą, kur juos perimdavo kiti savanoriai. Vaistinėse taip pat ilgiausios eilės. Reikalingiausių medikamentų ir kitų medicininių prekių sąrašas būdavo skelbiamas internete. Vaistinėse savanorių klausdavo, už kokią sumą perka, tada duodavo prekių pagal sąrašą.
Visų ukrainiečių pasiryžimą skatina ir palaiko prezidentas Volodymyras Zelenskis. Pasak Olios, jis kas valandą kalba per televiziją, socialiniuose tinkluose.
Paskutinis lašas
Kaip kilo mintis trauktis iš miesto? Sprendimas brendo pamažu ar buvo spontaniškas?
Olia pasakoja, kad pavojų nuolat jautė: ukrainiečiai numuša priešų lėktuvą ar malūnsparnį, tie pikiruoja, ir nežinia, į kurią vietą nukris… Kelionei paruošti krepšiai su daiktais jau seniai stovėjo jų privataus namo rūsyje, į kurį subėgdavo slėptis išgirdę pavojaus sirenas. Naktimis kambariuose miegodavo apsirengę, kad iškart galėtų lėkti į apačią.
Paskutiniu kantrybės lašu tapo kovo 4 d. pasigirdę sprogimai Zaporožės atominės elektrinės pusėje. Nors šeima gyveno ne pačioje Zaporožėje, o jos rajone, tačiau girdėjosi ir sirenos, ir sprogimai. Kai pašonėje dėjosi tokie dalykai, nusprendė nebelaukti.
Pradėjus bombarduoti Zaporožės atominę elektrinę, prasidėjo ir gyventojų evakuacija geležinkeliu. Trauktis automobiliu tapo pavojinga, nes magistralėse pasitaikė sprogimų. Olia girdėjo, kad žūdavo šeimos. Žinios apie evakuaciją pasirodydavo internete. Iš ten šeima sužinojo, jog kas dvi valandas vyksta traukinys į Lvivą. „Išvažiavome kovo 5 d. Iki geležinkelio stoties pavėžėjo giminaitis. Prieš stotį pamatėme 3 kilometrus besidriekiančių, dviem eilėmis sustatytų tuščių automobilių jūrą. Supratome – ten, stotyje, siaubas“, – pasakoja Olia. Taip ir buvo. Vienas sąstatas jau buvo išvažiavęs, į kitus du nepavyko patekti. Aplinkui – minia, vien moterys su mažais vaikais, panika. Netilpus į traukinį, panika apėmė ir Olios vaikus. Teko laukti dar vieno sąstato. Bijodami prarasti vietą laukiančiųjų eilėje, visą laiką išstovėjo perone. „Bent dešimt eilių žmonių. Visi su vaikais, kai kuriems tik keletas mėnesių ar keleri metukai“, – apie įtampą ir chaosą pasakojo moteris.
Minia atplėšė dukrą
Olia atskleidė, jog didžiausia spūstis kildavo prie traukinio durų, visi bandydavo į jį pakliūti pleištu. Pasisekdavo tiems, kurie atsidurdavo to pleišto smaigalyje, tuomet minia juos tiesiog įnešdavo į vidų.
Šeima buvo pasiruošusi ir spūstims, ir netikėtiems išsiskyrimams. Olia į vaikų kuprines sudėjo jų dokumentus, įdavė pinigų, ant vaikų dilbių markeriu buvo užrašyti Olios ir draugų Lietuvoje telefonų numeriai. Tam atvejui, jei pasimestų. Olia savo paltą specialiai susijuosė diržu, kad į jį minioje galėtų įsikibti sūnus, vyresnioji dukra. Jaunylę Sofiją mama vedėsi priekyje.
Šeima pateko tik į trečią traukinį. Ir tai, kaip sako Olia, tik atsitiktinai, nes pavyko atsistoti arčiau durų. „Mus minia tiesiog nešė į vagoną. Sofija ir Volodia buvo šalia, bet tarpduryje įstrigo mano laikomas lagaminas, niekas negali prasibrauti. Minia mane stumia, o aš matau, kad Nastia lieka už nugaros ir tolsta, nes minia ją traukia į šoną. Palydovei šaukiu: „Du vaikai jau vagone, o trečio ranka negaliu pasiekti. Atiduokit vaiką, tada įleisiu!“ Kitos mamos pradėjo šaukti, kad man grąžintų trečią vaiką. Už Nastios stovėjusi moteris ją stūmė į priekį, o palydovė už rankos traukė į vagoną… Pati didžiausia baimė toje minioje buvo kažką prarasti, palikti. Nuolat raminau vaikus: jei pasimesit, turit visus telefonus, dokumentus, klauskit, važiuokit, jus sutiks“, – ašarodama prisiminė prasidėjusią kelionę.
Lvivo geležinkelio stotyje nebuvo tokio chaoso kaip Zaporožėje. Olia tai paaiškina labai paprastai – iš Zaporožės paleido traukinius, bet nespėjo suorganizuoti savanorių, kurie padėtų pabėgėliams, o Lvive panikos nekilo, nes evakuacija vyko ne pirmą dieną. Geležinkelio stotyje buvo žmonių srautus nukreipiančios rodyklės, savanoriai, visur daug policijos ir kariškių. Stovint eilėje, kas dvi valandas išvykstančių traukinių teko laukti 8 valandas. Štai tada pravertė lagamine buvusios antros šiltos striukės.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
Sekmes siai seimai. Tikekimes karas greit baigsis ir putinas prieis liepto gala.