Jeigu nebenorite turėti rūpesčių dėl artimųjų kapavietės apsodinimo gėlėmis, galite rinktis beprotiškiausią idėją: už kelis tūkstančius eurų palaikų pelenus išskraidinti į kosmosą arba už kelias dešimtis tūkstančių – į Mėnulį. Jeigu kišenė per plona – kapavietę galite uždengti specialia stiklo danga su pasirinktu piešiniu. Arba – biologiškai suyrančioje urnoje su artimo žmogaus pelenais pasodinti medį, kurį vėliau perkelsite į pageidaujamą vietą. Tokius vienas už kitą modernesnius siūlymus, kaip naujoviškai laidoti mirusiuosius, teikia verslininkai. O Vatikanas šią savaitę paskelbė, kad katalikams draudžiama barstyti mirusiųjų pelenus, nes mirusiųjų nepasieks maldos.
Kremavimas populiarėja
Kremuoti mirusiųjų palaikus ir urnas laidoti kapavietėse – lietuviams įprastas dalykas. Daugybė rokiškėnų naudojasi Kėdainiuose ir Rygoje (Latvija) veikiančių krematoriumų paslaugomis. 2010 m. Obeliuose įrengtas pirmasis rajone kolumbariumas (urnų laidojimo sienelė), bet ji kol kas – nepopuliari, kitaip nei šalies didmiesčiuose. Idėja įrengti kolumbariumą mūsų kraštiečiui, architektui Petrui Stankevičiui kilo 2007 m., kai jis Obelių miesto kapinėse projektavo ir statė paminklą „Obelių mokytojams atminti“. Ir pats pasirinko šeimos kremuotų palaikų laidojimo vietą. Obelių seniūno pavaduotoja Aldona Žėkienė apie tokį mūsų krašte neįprastą laidojimo būdą sakė, kad dauguma vietinių paiso įprastų laidojimo tradicijų – karstus su palaikais arba urnas su pelenais laidoja kapavietėje. „Kol kas kolumbariumas tuščias. Nors žmonės domisi, nueina, apžiūri, bet vėliau persigalvoja. Pačiai kelis kartus teko lydėti pageidaujančiuosius artimųjų kremuotus palaikus laidoti sienelėje, bet vėliau jie šios minties atsisakė“, – sakė A. Žėkienė.
Iš pelenų – medis?
Mirusiojo pelenus išbarstyti jūroje ar kitoje vietoje, kurioje galbūt prieš mirtį pageidavo žmogus, rokiškėnai nesiryžta arba apie tai viešai nekalba. O idėją pelenuose sudaiginti medžio sėklą, kuri išaugs į medį, žmonės svarsto: sako, jog emociškai labai jautru, nes kieme ar sode kasdien matydamas tokį augalą ir juo besirūpindamas neišvengiamai jausi brangaus žmogaus buvimą šalia. Biournos kūrėjai tokią idėją grindžia žmogaus būties filosofija „iš pelenų į pelenus, iš dulkės į dulkę“, ją perfrazuodami „iš pelenų į trąšą, iš dulkės į žemę“.
Daugiau – šeštadienio GR
