Brangūs miškininkai ir visi gamtą mylintys rajono žmonės!
Žmogus iki šiol nėra išradęs daugiau, ko nebūtų sutvėrusi gamta. Tai ji mums suteikė svarbiausią ginklą – intelektą ir moralinę galią naudotis gamta ir ją keisti. Bet žmogus, valdomas savanaudiškų principų, šią galią bando panaudoti prieš pačią kūrėją gamtą. Miškai yra ta gamtos dovana, dėl kurios likimo nuolat kryžiuojamos politikų ir verslo interesų ietys. Miškininkų bendruomenė ir gamtą mylintys žmonės turi būti vieningi kaip niekados tam, kad sugebėtume pasipriešinti vienadieniam siekiui šimtmečiais lietuvio puoselėtą mišką paversti greitu pinigu. Šis išbandymas nelengvas, bet argi tautos istorijoje buvo lengvų žingsnių siekiant svarbiausių egzistencijos dalykų?! Galvą nulenkti reikia prieš Seimą, pavasarį neleidusį išdraskyti šalies urėdijų.
Profesinės miškininko dienos proga noriu palinkėti valstybinių, privačių miškų miškininkams ir savininkams, jauniesiems miško bičiuliams ir jų globėjams bei visiems, kam miškas brangus, didžiausio gyvenimo džiaugsmo. Tebūna šis pojūtis ne retai pasitaikančių didelių laimėjimų, o kiekvienos dienos sėkmės rezultatas. Juk pats aukščiausias gyvenimo menas – paveikti eilinės dienos kokybę taip, lyg būtume talentingi skulptoriai aplinkos, kurioje gyvename.
Geras miškas, kaip ir žmogus, lengvai neužauga. Šiandien, Miškininko dienos išvakarėse, didžiausią pagarbą norime atiduoti iš aktyvios veiklos pasitraukusiems iškiliausiems rajono miškininkams. Jie savo gyvenimus atidavė miškams tam, kad šiandien, rytoj turėtume ir ateinančioms kartoms išsaugotume patį brangiausią gamtos turtą.
Rokiškio miškų urėdas Benjaminas SAKALAUSKAS
Apdovanojimai
Kamajiškė Irena SMALSTIENĖ, ilgametė miškininkė, Kamajų girininkijos ekonomistė, 13 pastarųjų metų dirbusi Kamajų girininko Sigito Markevičiaus pavaduotoja, Miškininko dienos proga apdovanojama Seimo Aplinkos komiteto pirmininko Algimanto Salamakino padėka už nepriekaištingą ir nuoširdų darbą miškų sistemoje. Miškams ji atidavė beveik 24 metus. „Tai buvo patys gražiausi mano gyvenimo metai dirbant nuostabiame miškininkų kolektyve“, – sakė I. Smalstienė, tarnybą palikusi šių metų liepą.
Miškininko dienos proga Rokiškio miškų urėdo Benjamino Sakalausko padėkomis už nuoširdų darbą bus pagerbti girininkijų medkirčiai Egidijus Puriuškis, Jonas Geidonas, Nerijus Nikštus, Narūnas Arcimavičius bei miško darbininkai Ramutė Nabagienė, Grigorijus Ščetilnikovas ir Dalius Trečiokas.
Mūsų miškininkai, kurių vardus istorija išrašė miškais
Šviesaus atminimo miškininkas Mečislovas Mocka – miškininko profesijos šviesulys
Mečislovas MOCKA, nusipelnęs šalies miškininkas, dar studijuodamas miškininkystę tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje dirbo miškų ūkio inžinieriumi, vėliau – vyriausiuoju miškininku Rokiškio miškų ūkyje. 1957–1973 m. jis vadovavo Rokiškio miškų ūkiui, 1973–1991 m. buvo Rokiškio bandomojo miškų gamybinio susivienijimo generalinis direktorius. Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1991–1995 m. jis vadovavo Rokiškio miškų urėdijai.
M. Mockos kolegos miškininkai veteranai ir tie, kuriems bent trumpai teko kartu dirbti, sako, kad šis žmogus – miškininko pavyzdys. Jo vadovavimo metais buvo labai ištobulintas miško darbų organizavimas, įdiegta daug technikos naujovių, pasodinta apie 13 tūkst. ha miško kultūrų. M. Mocka turėjo talentą atsirinkti žmones ir įžvelgti jų galimybes: į kolektyvą jis subūrė pačius profesionaliausius miškininkus, nuoširdžiai rūpinosi darbuotojų darbo sąlygomis ir buitimi. Jo iniciatyva išaugo miškininkų gyvenvietė. Miškininkai sako, jog M. Mocka savo išmone, reiklumu, gebėjimais tvirtai laikė visus keturis miškų ūkio kampus ir savo patirtį dosniai dalijo jaunesniems kolegoms.
Miškui – penki gyvenimo dešimtmečiai
Rimantas KAPUŠINSKAS
Tai buvo ilgas pereinamasis laikas nuo rankinio medžių pjovimo pjūklo prie motorinio. Kadangi į Lietuvą iš Sibiro grįžo tremtiniai, daug metų Sibiro miško ruošoj dirbę šia technika, ir pas mus pradėjo diegti šiuos pjūklus. Jau į praeitį nuėjusi „družba“ prieš kelis dešimtmečius miškininkams buvo technikos stebuklas. Įrankis tada atrodė labai našus, bet sunkus, šakų genėti juo buvo beveik neįmanoma. Pasipriešinimo šiai naujovei būta didelio. Tam, kad tiktai tas pjūklas nedirbtų, slaptai net cukraus į kuro baką įpildavo… Patyriau ir tai, jog kiekvienai naujai technologijai buvo priešinamasi, jeigu ši nepatekdavo į tikrų entuziastų rankas.
Stengėmės, kad kuo greičiau būtų įsisavintos medkirtės – medžio kirtimo mašinos. Tačiau „iš aukščiau“ buvo tokia politika, kad urėdijoms šių medkirčių nereikia… Į Rokiškį pirmoji medkirtė atvyko iš Latvijos prieš dešimtmetį. Iš karto pastebėjome, ką ši technika gali: visai kitas darbo našumas, operatyvumas – biržė iškertama, mediena greitai ištraukiama ir nebegenda. Neatpažįstamai pasikeitė medkirčių darbo sąlygos ir darbo sauga. Pirmąją biržę medkirtė iškirto Vyžuonos girininkijoje. Tai, kokia technika ir kokiomis technologijomis dirba miškininkai dabar, nebėra ko lyginti: skirtumai – kaip diena ir naktis. Niekuo neatsiliekame nuo švedų ar suomių, o kai kuriose srityse gal net ir lenkiame.
Miškininkų pastangomis pasikeitė ir visuomenės požiūris į kertamus miškus. Kur seni medynai iškirsti, jau išsistiebęs jaunas miškas. Geriausias to pavyzdys – Salagiris. Iškirtome supuvusius drebulynus, dabar ten ošia perspektyvūs eglynai, kuriuose žmonės renka gausiai augančius baravykus.
Tačiau didžiausias urėdijos turtas – specialistai. Be profesionalių ir darbui atsidavusių miškininkų jokia technologija ar technika būtų nieko verta. Tik gaila, kad profesionalai suvaržyti taisyklių, aprašų, tvarkų, neleidžiančių kūrybiškumui ir iniciatyvoms skleistis. Labai skauda širdį, kad šalyje nerimsta aistros dėl miškų išparceliavimo, ir dar nematyti prošvaisčių, kad jos nurims. Jaučiu, kad nėra santarvės ir pačių miškininkų bendruomenėje. Miškų nepastumdysi iš vienos vietos į kitą, nes šis turtas – ne pienas, kurį gali atsigabenti iš Varėnos ar Ignalinos. Šis valstybės turtas negali būti draskomas, dalijamas, parceliuojamas.
Miškininko dienos proga buvusiems kolegoms ir gamtą mylinčiai visuomenei to ir palinkėsiu – kad baigtųsi rietenos dėl miškų ir miškininkams būtų leista dirbti sunkų, bet prasmingą darbą.
Dosjė. 1969 m. R. KAPUŠINSKAS gavo miškininko diplomą ir pirmą karjeros krikštą – buvo paskirtas Juodupės girininkijos girininku. 1990–1995 m. dirbo Valstybinės miškų kontrolės inspektoriumi, o 1995 m. buvo paskirtas Rokiškio miškų urėdijos miškų urėdu ir šiose pareigose dirbo beveik 20 metų. Už nepriekaištingą miškininko veiklą R. Kapušinskas apdovanotas aukščiausiu Generalinės miškų urėdijos apdovanojimu – „Auksinio ąžuolo lapo“ medaliu, ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, gausybe padėkų ir garbės raštų. Kolegos miškininkai apie R. Kapušinską sako, kad šis žmogus – miškininkas iš pašaukimo, visa esybe atsidavęs pasirinktai tarnystei.
Tvirtai surištos šluotos neperlauši
Juozas BARISA
Kai pradėjau dirbti Rokiškyje, buvo labai skatinama racionalizacija. Tekdavo apgaudinėti valdžią, kad mūsų miškininkai gautų premijas, kurias paskirstydavome proporcingai atlyginimams. Taip jau buvo, kad lapkričio mėnesį Planavimo skyrius privalėjo pateikti visų metų veiklos duomenis. Kaip sakoma, turėjome gyventi „į priekį“, su buhaltere tekdavo sėdėti iki vidurnakčių, kad paruoštume Maskvai reikalingus balansus.
Kai Rokiškyje susikūrė Miškų ūkio susivienijimas, gavome medžių leidimo mašiną, savikrovę techniką. Iki tol medžius pjaudavome rankiniu pjūklu, medieną kraudavome rankom, metro ilgio rąstus skaldydavome kirviais. Prisiminus tuos laikus, kaip sunkiai teko dirbti, juokas ima… Dabar miškuose tokia technika, kad tik mygtukus tereikia spaudyti. Mano darbo laikais miškininkai, nepaisant pareigų, buvo labai draugiški. Iš Kanados atvažiavęs dėdė labai nustebo, kad paskambinau miškų ministrui Rimantui Klimui ir paprašiau, kad duotų Palangoje laisvą kambarį. Galas žino, ar dabar taip galėčiau padaryti… Sovietmečiu buvo viena politinė linija, tad buvo aišku, kaip ji perkama. Ne kartą teko Maskvai parūpinti dešrų iš Utenos. O dabar tų politinių jėgų labai daug ir nebeaišku, kuri – tikras „gaspadorius“.
Svarbiausia, kad tarp miškininkų būtų vienybė, nebūtų skaldymo, nes norinčiųjų miškų visada atsiras. Tvirtai surištos šluotos neperlauši, o po žabelį sulaužyti labai lengva. Reikia, kad miškų sistemai vadovautų profesionalai, turintys tvirtą stuburą, o ne marionetės. Mūsų miškininkai turėjo iš ko mokytis – tai šviesios atminties pramonės ūkio, vėliau susivienijimo direktorius Mečislovas Mocka. Jis buvo ne tik labai doras, kupinas idėjų, bet svarbiausia – mokėjo pasirinkti specialistus ir priimdavo bei įgyvendindavo jų idėjas, nors ne kartą dėl to buvo nukentėjęs.
Dosjė. Juozas BARISA, Sibiro tremtinys, nusipelnęs šalies miškininkas, 30 gyvenimo metų atidavė šalies miškams. Miškininko karjerą Rokiškyje J. Barisa pradėjo 1972 m. rudenį Miškų pramonės ūkyje inžinieriumi-ekonomistu, vėliau tapo Miškų ūkio susivienijimo planavimo skyriaus viršininku, miško ruošos vyresniuoju inžinieriumi ir šiose pareigose dirbo iki pensijos. Jam dirbant sėkmingai vyko miškininkystės darbų racionalizavimas, naujos technikos įdiegimas. J. Barisa ir dabar aktyviai domisi miškininkystės reikalais. Pasak kolegų miškininkų, tarp jų Juozas turėjo didžiulį autoritetą, jo patarimų yra prašęs net buvęs miškų ūkio ministras Algirdas Matulionis.
Miškininkų bendruomenės autoritetas
Stanislovas ŠAKŪNAS
Kai Rokiškyje pradėjome vykdyti melioracijos darbus, teturėjome vieną ekskavatorių. Lietuvai atgavus nepriklausomybę atkeliavo europinė miško ruošos, medelynų technika, technologijos labai ištobulėjo. Negalima nė lyginti, kokia įranga miškininkai dirbo prieš kelis dešimtmečius ir kokia darbuojasi dabar. Bet ir tada rokiškėnai miškininkai puikiai tvarkėsi ir pasiekė labai aukštų rezultatų: prieš du dešimtmečius respublikinė komisija Rokiškio urėdiją pripažino geriausia. Kolektyvas buvo darnus, kaip kumštis: dirbo profesionalai. Nebuvome tiek suvaržyti įvairiausių instrukcijų „iš aukščiau“. Puikus vadovas buvo Mečislovas Mocka, teisingas, griežtas, bet sukalbamas ir sugebėjęs kiekvienai gerai miškininkų iniciatyvai duoti kelią. Miškininko profesija labai patraukli, tą įrodo ir Rokiškio urėdijos gana jaunas kolektyvas.
Mūsų miškai tvarkomi labai gerai, bet jeigu šalies miškininkų bendruomenė nebus vieninga ir jos nepalaikys visuomenė, valstybinių miškų likimą gali nusverti interesai. Pasitempti, žinoma, visada yra kur: norisi, kad žmonių lankomi miškai ir pakelės būtų tvarkingesni, reikia šviesti visuomenę, ypač mokinius. To savo jaunesniems kolegoms ir linkiu.
Dosjė. Stanislovas ŠAKŪNAS – viena žymiausių rajono ir šalies miškininkų bendruomenės figūrų. Šalies nusipelnęs miškininkas, už prasmingą ilgametį darbą ir miškininkystės tradicijų puoselėjimą 2012 m. apdovanotas medaliu ,,Auksinis ąžuolo lapas“. Lietuvos miškininkų sąjungos garbės narys. 1973 m. jis tapo Rokiškyje įsteigto bandomojo miškų ūkio gamybinio susivienijimo direktoriaus pavaduotoju miškininkystei. S. Šakūno rūpesčiu nuo žvėrių niokojimo buvo aptvertos 1966 m. įveistos pušies, paprastosios ir dygiosios eglių, maumedžio sėklinės plantacijos, parengtas būsimo Rokiškio medelyno melioracijos ir kūrimo projektas. S. Šakūno pastangomis rokiškėnai bene pirmieji šalyje pradėjo miškuose taikyti pagrindinių kirtimų biržių koncentravimą. Daug laiko šis miškininkas skyrė mokslinei miškininkystės veiklai – tyrinėjo ąžuolynų formavimosi problemas. Užsikrėtęs dendrologija, miškininkas ne vieną kolegą yra įtraukęs į šią veiklą. S. Šakūnas 1994 m. išrinktas Lietuvos dendrologų draugijos Rytų Lietuvos šiaurinio introdukcinio regiono vadovu.
GR inform.
