Legendinė, į rėmus netilpusi Strazdelio asmenybė ir šiandien domina istorikus, kūrėjus, paprastus žmones. Nagrinėjama jo kūryba, pagal jo eiles statomi spektakliai, rašomos knygos…
Iš biografijos
Tikrų Antano Strazdo biografijos faktų likę labai mažai. Būtent todėl jis, gimęs daugiau nei prieš 250 metų, lietuvių literatūros istorijoje tapo, galima sakyti, legendiniu asmeniu. Poetas ir kunigas. Tiksli poeto gimimo data nėra žinoma: spėjama, kad tai 1760 m. kovo 9 d. A. Strazdas gimė Astrave (dabar Margėnai), Rokiškio rajone, baudžiauninko šeimoje.
Vaikystėje ganė gyvulius, paaugęs padėjo tėvams. Mokėsi Kurše, paskui – Krėsdavos kunigų seminarijoje, iš ten persikėlė į Varnius, kur po devynių mėnesių buvo įšventintas į kunigus. Kunigavo Kupiškyje, Subačiuje, Karsakiškyje, Jurgiškyje, Šimonyse, Pandėlyje. 1820 m. persikėlė į Kamajus. Nuolatinių pareigų neturėjo, gyveno iš atsitiktinių dvasininko patarnavimų ir išsinuomotos žemės. Už „elgesį ne pagal luomo pašaukimą” 1828 m. liepos 10 d. poeto kunigavimas suspenduotas, jis uždarytas į Pažaislio vienuolyną. Savavališkai iš jo pasitraukęs 1829 m. grįžo į Kamajus. 1833 m. mirė po ilgos ligos, palaidotas Kamajuose.
Gyvam esant buvo išleistas tik vienas A. Strazdo poezijos rinkinėlis „Giesmės svietiškos ir šventos” (1814 m.), kurį sudaro devyni eilėraščiai ir dvi religinės giesmės. Daug neišleistų eilėraščių plačiai paplito liaudyje, virto liaudies dainomis. Viena A. Strazdo giesmių – „Pulkim ant kelių” – prieš šv. Mišias Lietuvos bažnyčiose tebegiedama ir šiandien.
Kas saugoma?
Rokiškio krašto muziejus saugo Kamajų bažnyčios archyvą. Čia rasime žinių apie tai, kaip A. Strazdas atliko kunigo pareigas parapijoje. Taip pat yra išskirtinių dokumentų. Tarkim, apie kunigo pareigų suspendavimą.
Lenkiškai rašytame tekste užfiksuota, kad jo „jokiu būdu negalima leisti prie altoriaus”. Tačiau „griekai” nenurodyti. Istorikė Onutė Mackevičienė yra sakiusi, kad A. Strazdas neatitiko kunigų luomo reikalavimų: jo gyvenimas tilpo lūšnose, suplyšusiose sutanose, poezijoje, kurios ir dabar nepamirštame. Jo giesmė „Pulkim ant kelių”, pirmą kartą lietuviškai sugiedota Obeliuose ir Rokiškio bažnyčioje, vėliau paplito ir iki šiol giedama Dievo namuose. Net garsusis vargonų mokyklos steigėjas čekas Rudolfas Lymanas mokė savo mokinius šitos giesmės.
„Jei žmogus palieka pėdsaką, tai muziejuje net ir po 250 metų vis kas nors atsiranda, niekas niekur nedingsta”, – mano istorikai.
Dar vienas dokumentas liudija apie tai, kad A. Strazdas buvo labai įsiskolinęs parapijiečiams. Dėl skolų už lūšnos remontą, sutanos lopymą, kalvio darbus per varžytynes pardavus gyvulius buvo uždirbta 15 rublių ir 35 kapeikos. Apie tai raportu klebonas informavo vyskupą, todėl šis dokumentas ir užfiksuotas. Jis, anot O. Mackevičienės, vaizdžiai parodo A. Strazdo gyvenimo būdą ir „turtus”.
Spalvinga konfliktinė asmenybė
Iš viso to, kas surinkta ir užfiksuota, akivaizdu – A. Strazdas buvo spalvinga konfliktinė asmenybė. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad dėl savo charakterio, ypatingos meilės neturtingiesiems ir nenuginčijamo pomėgio rėžti tiesą į akis jis nuolat buvo kilnojamas iš parapijos į parapiją. Tiesa, savo kilme būdamas varguomenės žmogus, juo išliko iki pat mirties.
Gaila, kad paveikslas iškeliavo į Kauną
Muziejuje, be dokumentų, taip pat XX a. pradžioje leistų poeto knygelių, saugoma skulptoriaus Vlado Žuklio sukurta Strazdelio skulptūra. Galėjo likti ir Eduardo Romerio tapytas Strazdelio portretas, tačiau Rokiškio grafas Pšezdzieckis jį padovanojo Kaune kuriamai M. K. Čiurlionio galerijai. O. Mackevičienė neslėpė: „Gaila, jog paveikslas iškeliavo į Kauną, nes jis galėjo būti dvaro puošmena.” Juolab kad, amžininkų pasakojimu, atkurtame A. Strazdo portreto fone – Rokiškio dvaras, tvenkiniai, pastatai, todėl paveikslas labai vertingas istoriniu požiūriu. Muziejininkai yra girdėję kalbų, kad planuota atkurti A. Strazdo autentiškąjį veidą pagal kaukolę. Deja, tai nebuvo padaryta. Istorikai neabejoja, kad kunigo gyvenime šou elementų ir taip pakako.
Nors oficialiai nepatvirtinta, yra žinių, kad poetas turėjo sūnų. 250 metų jubiliejaus proga, prieš šešerius metus, Kamajų A. Strazdo gimnazijoje išleistame laikraštyje buvo rašoma: „Ne tik su kunigais, bet ir su vyskupais jo nei kiek nesiskaityta. Kai vyskupas jį ėmė barti už sūnų, jis atsakęs: „Dvasiškas tėve, kad ir Dievas turėjęs sūnų. Tai ką jaunus paprastus žmogelius už tai kaltinti.”
Ir paminklas, ir herbas
Kai nuo A. Strazdo mirties buvo praėję 100 metų, 1933-iaisiais, Kamajuose jam atidengtas paminklas. Buvęs seniūnas Vytautas Vilys yra pasakojęs įdomią paminklo sukūrimo istoriją. Mat iš pradžių kunigija tarpusavyje pasitarė, kad „atlaikys mišias ir taip paminės”. Neva Strazdas ėjo prieš kunigus ir turtuolius, apskritai buvo tolokas pavyzdingam kunigui. Tačiau Kamajėlių dvarininkas šviesuolis Indriūnas taip nepagarbiai su poetu pasielgti neleido: jo iniciatyva kartu su Juozu Tumu-Vaižgantu visoje Lietuvoje buvo renkami pinigai paminklui. Tiesa, jo atidengimo iškilmėse dalyvavo visa tuometinė Rokiškio valdžia, kunigija, poetas Liudas Gira. Šie faktai užfiksuoti muziejuje saugomose fotografijose.
2005-aisiais Strazdas „įkeltas” Kamajų herban. Manoma, kad būtent tai yra didžiausias poeto įamžinimas. Istorikai ir kamajiškiai prisimena, kad buvo įvairiausių minėto herbo variantų. Kol galiausiai jame atsirado paukštis strazdas, simbolizuojantis liaudies mylimą ir turtuolių nekenčiamą dainių.
Tikroji data nežinoma
Tikroji A. Strazdo gimimo data nežinoma, ji sąlyginė. Pagal įvairius istorinius šaltinius jis gimęs 1755-1763 m. kovo 9 d., todėl jubiliejams skaičiuoti pasirinktas viduriukas – 1760-ieji. Buvęs Kamajų seniūnas V. Vilys yra sakęs: „Neaišku ir tai, ar Kamajų kapinėse, kur stovi antkapinis paminklas poetui, yra tikroji jo palaidojimo vieta. Tiesa, tuo, kad jis palaidotas šiose kapinėse, neabejojama.”
Gimnazija, kuriai A. Strazdo vardas suteiktas 1963-iaisiais, rūpinasi ne tik poeto kapo priežiūra.
Čia vyksta ir dauguma A. Strazdui skirtų renginių. Gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Olivija Saranienė, klausiama apie poeto atminimo išsaugojimą, pasakojo ne tik apie muziejų, kur kaupiamos knygos apie A. Strazdą, daugybė atmintinų renginių fotografijų, poetui skirtų spektaklių. Kamajiškiai neabejoja, kad kiekviename jų slypi pasididžiavimo, įsipareigojimo jausmas. Jo nė kiek nesumenkina, o netgi padidina tai, kad poetas kitoks, vertinamas prieštaringai ir, praėjus šimtmečiams, vis dar įdomus.
Projektą “Kalbame Strazdelio kalba” remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Paramos dydis – 15 tūkst. Eur.
Reda MILAKNIENĖ
