Pedagogas kraštotyrininkas Alfonsas Gaška 1970–1973 m. užrašė savo krašto žmonių prisiminimus apie Pandėlio ir kitų apylinkių buvusius daraktorius, privačius liaudies švietėjus. Garbaus amžiaus kaimo žmonių pasakojimai sudėlioja daraktorių gyvenimo mozaiką: iš jų sužinome, kas skatino kaimo gyventojus mokytis skaityti ir rašyti lietuviškai, kur buvo spausdinamos ir slepiamos knygos, kaip jos pasiekdavo skaitytoją…
Maldos iš „Šaltinio“ maldaknygės
Apie daraktorių Kazimierą Krasauską – Ona Suvaizdienė (gim. 1887 m.) iš Mikoliškių
„Mano motiną skaityti išmokė mano senelis K. Krasauskas. Kai aš augau, Mikoliškių kaime vaikus mokė prie balanos šviesos. Mane skaityti ir rašyti mokė mama. Kai mus mokė skaityti ir rašyti lietuviškai, tai visada vienas žmogus saugojo, kad staiga neatvyktų stražnikai ir mūsų nesurastų. Visada buvo sutarta, kur slėpti knygas. <….> Pirmiausia mokėmės perskaityti rytines ir vakarines maldas iš „Šaltinio“ maldaknygės. Rašyti mokėmės ant „dackų“ – marmurinių lentelių su grifeliais. Lentelės vieną pusę prirašius, rašydavome ant kitos. Kai abi prirašydavome, tai viską nutrindavome ir rašydavome iš naujo. Mokymui knygas atgabendavo iš Tilžės Panemunio kamendorius Kranevičius. Jis tyliai dingdavo ir po kokios savaitės atsiveždavo knygų maišelį. Už maldaknygę „Šaltinis“ mokėdavome po tris aukso rublius. Kartą tą kamendorių Kranevičių sučiupo stražnikai ir išvedė surakintą. Jo daugiau žmonės nebematė. Tada Mikoliškių kaimo jaunimas dainavo prieš carą nukreiptas dainas: „Atsisakom nuo senojo svieto, apsivalom nuo juodojo purvo. Caras žemę atiduoda burliokams, o mums rodo Sibiro laukus. Despotizmo nekenčiame kietai, nei kraujuotų jų sostų senų.“
Kartą Mikoliškių jaunimas šią dainą Pandėlyje prisegė prie pristavo įstaigos skelbimų lentos stulpo, o sekliai nustatė, kas tai padarė. Tada stražnikai apsupo Mikoliškių kaimą ir areštavo visą jaunimą. Suimtuosius nuvarė į Jurgelionio klėtį ir užrakino. Tada Jurgelionis sukvietė visus stražnikus į gryčią ir nugirdė. Šie klėties raktą padėjo ant stalo ir ramiai gėrė. Tada Jurgelionis raktą nejučiom iškišo per langą vienam žmogui, o šis atrakino klėtį ir išleido areštuotuosius. Išleidę suimtuosius raktą vėl padavė šeimininkui. Baigę gerti, žandarai atsirakino klėtį ir nustebo, kai joje neberado nei vieno areštuoto. Žandarai pradėjo lakstyti po kiemą, bet jaunimo kaime nė kvapo nebebuvo. Tada mes išbėgome į Latviją, kad neareštuotų. Ten ir aš jau ganydama geriau išmokau skaityti ir rašyti. Latviai piemeniui mokėjo algą po tris rublius, o bernui – net 60 rublių. Pabėgėlius lietuvius Latvija visada priimdavo.“
Mokė ir skaityti, ir šaukštus drožti
Apie daraktorių Vincentą Mėlynį – Jonas Vilkas (gim. 1897 m.) iš Abelių
„Prie Abelių kaimo gyveno Vincentas Mėlynis. Jo gryčia buvo nuošaliai tarp krūmų, todėl jis ramiai lietuviškai mokė net po penkis, o kartais – po dešimtį vaikų. Jis ir šaukštus drožė. Jie buvo taip pasiruošę, kad, jei užeitų žandarai, tai visi su vaikais drožtų šaukštus. Mane 1906–1908 m. skaityti lietuviškai išmokė bobutė Vilkienė. Vėliau baigiau rusišką mokyklą Abelių kaime, kurią XIX a. pabaigoje buvo pastatęs Jonas Šinkūnas. 1915 m. kare ta mokykla sudegė. 1914–1915 m. Lebedžių kaime aš pats lietuviškai išmokiau skaityti ir rašyti penkiolika vaikų.“
Žiemą – mokslas, vasarą – darbas
Apie daraktorę Uršulę Širvinskienę – duktė Zosė Širvinskaitė–Šulčienė iš Pašilės
„Pas mano motiną žiemą iš Vilkolių, Naujasodės ir kitų kaimų ateidavo mokytis bent po 15–20 vaikų–paauglių. Juos mokė tik žiemos laiku, o vasarą visi dirbo arba ganė. Tada mokytis lietuviškai skaityti ir rašyti pradėdavo 10–15 metų sulaukę. Mokiniai motinai padėdavo ir ūkio darbus dirbti, malti, kulti, malkas kapoti. Visada besimokydami buvo pasiruošę darbus dirbti, kad, stražnikams užklupus, galėtų sakyti: mes dirbame. Mūsų Pašilės kaimeliukas buvo nuošalus, pamiškėje, todėl motina nelabai bijojo mokyti lietuviškai, niekas iš apylinkės neįskundė.“
Už laiško parašymą – 10 kapeikų
Prano Kliaugos (gim. 1901 m.) iš Gurių prisiminimai
„Dar buvo ir tokių daraktorių, kurie eidami iš kiemo į kiemą, mokė vaikus lietuviškai: K. Kalinauskas mokė Mikoliškių kaime, toks buvo daraktorius Petras Azorskis. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dauguma vaikų stengėsi išmokti skaityti ir rašyti lietuviškai, ypač tėvai rūpinosi vaikų mokymu, nes už laiško parašymą reikėjo mokėti 10 kapeikų, o už prašymą ėmė dar brangiau. Kapeika tada buvo didelis pinigas. Senovėje daraktoriai nesilaikė vienodumo: pažinau kelis senelius, kurie mokėjo rašyti tik didelėmis spausdintomis raidėmis.“
Skaityti mokė mamos
Veronikos Vilkienės (gim. 1886 m.) iš Pajuodraiščio prisiminimai
„Kai aš buvau paauglė, tada mūsų kaimelyje visus vaikus skaityti ir rašyti pramokydavo mamos. Į rusiškas valdžios mokyklas mergaičių nenorėdavo priimti. Joms sakydavo: „Saldotu nebūsi, tai ir mokytis nereikia.“
Rengė vaidinimus
Apie daraktorių Karolį Stravinską – Kostas Vilkas ir Vanda Gudonienė iš Abelių
„1917–1918 m. Abelių kaime privačiai vaikus lietuviškai mokė daraktorius Karolis Stravinskas. Vieną žiemą jis mokė Ručinsko, o antrą – Kiaulėno gryčioje. Jis mokė vaikus skaityti, rašyti ir rengė vaidinimus. Skaityti mokėmės iš knygos „Dirva“. K. Stravinskas buvo atvykęs iš Rygos, o vėliau išvažiavo į Radviliškį.“
Pas daraktorius – biedniokai
Adelės Buikienės (gim. 1888 m.) iš Ginotų prisiminimai
„Turtingieji savo vaikus leido mokytis į rusiškas pradines mokyklas, o mes, biedniokai, mokėmės tik pas daraktorius lietuviškai skaityti ir rašyti. Mus mokė Juozas Ginotis dvi žiemas iš elementoriaus ir maldaknygės.“
Žmonės buvo įbauginti
Akvilės Petrulienės (gim. 1905 m.) iš Lailūnų prisiminimai
„Mane ir mano sesutę dvi žiemas lietuviškai skaityti ir rašyti mokė daraktorius Pakulis iš Mažeikiškio kaimo. Daraktorius turėjo mūsų gryčioje staliaus varstotą ir buvo ant jo pasidėjęs lentelę, obliuką ir daugiau įrankių. Jei užeidavo nepažįstamas žmogus, tai daraktorius imdavo obliuoti, o mes slėpdavome knygas, nes žmonės buvo įbauginti ir dar bijojo lietuviškai mokytis.“
Bus daugiau
