Prieš kelis šimtus metų laikraščių nebuvo. Van Gogas tapė nusipjovęs ausį, aktoriai vaidino be apdovanojimų, o Mocartas kūrė muziką, kurios klausydami šiandien apsiverkia net nejautrieji.
Pasiilgstu tokių, kurie nešiojasi savyje genialumą nebandydami jo ištransliuoti visam pasauliui. Gal čia tiktų kitas žodis ar formuluotė. Pavyzdžiui, gyvena, kad gyventų, arba – savo malonumui. Ne dėl antraščių, kaimynų, vaikų, tėvų, apdovanojimų, pinigų… Tokie miškų tankmėje pasislėpę tarzanai, kuriems save įprasminti nebūtini šimtai „laikų“ feisbuke, žvaigždės statusas ar svarbus postas. Bet vis tiek turi atsakymus į svarbiausius klausimus. Visad įdomiau, kai kalbama pavyzdžiais? Jų, ačiū Dievui, daug. Trijų valandų pauzių mėgėjas Venecijus Jočys ir medinių angelų dievas Saulius Lampickas, dabar jau nebežinia talentingesnis dailininkas ar fotomenininkas Sigitas Daščioras, dėl savo jaunų Klaipėdos aktorių išprotėjęs Valentinas Masalskis, REŽISIERIUS Jonas Vaitkus… Skirtingas jų žinomumas, statusas, lygis, uždirbami pinigai, pomėgiai, patirtys. Tačiau visi – viduje laisvi, pamišę dėl kūrybos, o liaupsės jiems – buvę nebuvę… Nors gal ir klystu. Visiems reikia komplimentų…
Tik kur tų komplimentų riba?..
Spauda pati sukuria monstrus. Ne iš blogos valios. Iš pradžių aprašinėja kiekvieną kiek aukščiau pasilypėjusios mažos žvaigždutės žingsnį, klausinėja apie šauktinių kariuomenę ar raugintus kopūstus, cituoja kalbas… Juk neįtarsi, jog tai, kas ištransliuojama tūkstančių egzempliorių tiražu, labai greitai įgaus keistą pagreitį. Pati tuo įsitikinau praėjusią savaitę. Dešimties metų tikrai nereikia, kad šimtuose numerių aprašytas, išreklamuotas kūrėjas, eilinį kartą paklaustas nuomonės apie, tarkim, spektaklį, neiškentęs rėžtų tiesiai šviesiai: „O kiek man už tai mokėsi?“ ir samprotautų apie pridėtinę vertę, kurią sukuria leisdamas publikuoti laikraštyje savo nuotrauką, aukso vertės žodžius, romano ištrauką ar programinę citatą.
Šis pavyzdys – ne išimtis, panašių – nemažai, tik niuansai, aplinkybės, savęs įsimylėjimo lygiai –skirtingi… Froidas tikriausiai surastų tinkamą terminą panašiai būsenai aprašyti. Būsenai, kai alkstama ne vien atsidurti dėmesio centre, iš to uždirbti, bet, rodos, norima praryti visus aplink esančius, kurie kojų nebučiuoja už tai, jog kvėpuoja vienu oru. Na, blogiausiu atveju bent jau atkeršyti nedėkingam pasauliui savo vaikišku pasipūtimu. Tik kam?.. Pasibaigus teatrų festivaliui „Vaidiname žemdirbiams“, kol dar ore tvyro meno paliktas šleifas, taip norisi susireikšminusias žvaigždes, rimtais politikais save laikančius eilinius veikėjus ar aukso amžiaus niekaip nepasiekiančius kūrėjus vadinti mažyčiais karaliais lyrais. Nemažai nugyveno, o išminties taip ir neįgavo.
Kaip ir turtų…
O tie, kurie viską jau turi? Tai, ko taip geidžiama, nors visi žino, kad „ne pinigai – laimė“. Taigi valdžią, pinigus, pripažinimą ir garbę. Ar bent vienam jų svarbus žmogeliukas, kurio kišenėje – euras, o iki algos ar pašalpos – dar pora savaičių?
Nebūkime naivūs. Nesvarbus. Iki pirštų galiukų išmaudyti partinių intrigų ir anoniminių komentarų liūne, tampomi prodiuserių, viešųjų ryšių, pilkųjų kardinolų ir kitokių viršūnėlių, jie „užsiaugina skūrą“ arba transformuojasi – įgauna galimybes ir karūnas, o kartu – ir naujus pavidalus. Tik vardan vieno aukojama kita. Todėl praranda žmogiškuosius pojūčius ir elementarias patirtis – kaip susiremontuoti nusidėvėjusią mašiną, kaip iš trijų grikių išvirti košės visai šeimai, kaip atrodyti milijonieriumi su švarku už du eurus… Tampa akli. Bet vis tiek valdomi tų žmogeliukų su dviem eurais kišenėje minios, kuri juos renka, skaito, žiūri, dievina arba nekenčia. O minioj juk yra ir bepročių, ir tų, kuriems nepasisekė, kurie taip nori karūnas nukrapštyti, bent internete apjuodinti, išgremžti vidų, pamatyti merų, jų patarėjų ar teatro žvaigždžių ašaras, infantiliai kaip vaikučiai džiaugtis, kai jie atgailauja ir puola į kojas. Tie visi valdantieji, gražieji, spaudos ar žmonių sukurtieji, ekranų numylėtieji „Kortų namelio“ (serialas, kurio veiksmas rutuliojasi Baltuosiuose rūmuose) herojai. Gal todėl nuvainikuotas, išprotėjęs ir žemės grumstu tapęs karalius Lyras kaip kūrinys pasmerktas sėkmei ne tik tarp teatralų, bet ir tarp žiūrovų. Žinoma, jei J. Vaitkaus pastatytas. Toks, kuriame AKTORIAUS pagalba su šaknimis išrautas ir ant scenos pastatytas žmogaus vidus ir vienatvė. Vienintelis dalykas, kuris vienija mus visus…
Reda Milaknienė
