„Gavome darbo pasiūlymą Rokiškyje, patys esame iš kitos apskrities. Kaip pats miestas, ar yra ką veikti po darbo?” Tokią temą pasiūlė http://www.grokiskis.lt/ forumo dalyvis. Tai paskatino diskusiją, kokie gyvenimo mūsų rajone privalumai ir trūkumai.
Internautų nuomone, šiandieninė situacija Rokiškyje sudėtinga: užsidaro arba mažina paslaugų bankai, išsiparduoda turtą paštas, mažėja darbo vietų, jaunimas dažniau renkasi gyvenimą didmiesčiuose arba emigruoja į užsienį, tuštėja ir nyksta kaimai, tik gražesnėse vietose prie ežerų, upių sodybas atostogoms ar pramogoms perka turtingesni miestiečiai, teatvykstantys į jas vasaros poilsio.
„Jei nori vaiką leisti į baseiną, reikia važiuoti į Anykščius, nori mokyti sportinių šokių – reikia siekti Vilnių, Anykščius. Nesakau, kad padėtis tragiška, bet pasirinkimų spektro nėra. Ir kai kurių paslaugų kainos labai didelės, juk tai mažas miestelis, tėvai nedaug uždirba”, – internautai vardija gyvenimo Rokiškyje minusus. Jiems prieštarauja pozityviai nusiteikusieji, manantys, jog jų miestas normalus: „Mokyklos, darželiai beveik kieme, jokių eilių. Laisvo nekilnojamojo turto yra ir kainos normalios. Automobiliui vietą beveik visada rasi po langais, blogiausiu atveju – keliasdešimt metrų tektų paeiti. Maloniausia, kad čia nėra žodžio TOLI. O pramogų kas nori, tas randa, įvairūs klubai atsiranda, kavinės, aktyvūs muziejininkai, Kultūros centras, todėl renginių netrūksta. Blogiausiu atveju pramogų galima savaitgalį kur palėkti. Žinoma, kaip ir visų tokio dydžio miestų rykštė – nedarbas, bet, kaip suprantu, interesantams dėl to problemų nebus. O bambekliams NIEKUR GERAI NEBUS. Atminkime – nuo mūsų pačių labai daug kas priklauso, kaip mes vieni su kitais bendrausime, vieni kitiems padėsime.”
Grįžtančius į gimtinę reikia pasitikti išskėstomis rankomis
Rytis Kazlauskas
Iš Rokiškio kilęs žurnalistas
Savo pašaukimą jau atradau – sporto žurnalistika, varžybų komentavimas. Norint konkuruoti šioje siauroje žurnalistikos srityje, būtina gyventi dideliame mieste, nes turi nuolat suktis sporto ir įvairiuose pramoginiuose renginiuose, varžybose. Šiai sričiai darbo prie kompiuterio nepakanka, reikia gyvo bendravimo, greitų, operatyvių žinių iš varžybų.
Rokiškis nepatogus dėl geografinės padėties, įsikūręs Lietuvos pakraštyje, norint pasiekti pajūrį, reikia važiuoti per visą šalį. Visai kitokios sąlygos gyvenant Lietuvos viduryje, sakykime, Kėdainiuose, arba šalia didžiųjų miestų – Jonavoje, Trakuose, Ukmergėje ar Prienuose. Beje, Prienuose suburta puiki krepšinio komanda, žaidžianti Lietuvos aukščiausioje lygoje. Į šias komandas lengviau prikviesti gerų žaidėjų. Rokiškyje vos kartą teko komentuoti tinklinio varžybas. Tokiuose nedideliuose ir nuo centrų nutolusiuose miestuose nėra aukščiausios lygos komandų, todėl varžybų komentatoriams darbo mažai.
Jokiais būdais nesakau, kad mažame mieste negalima gyventi, svarbu susikurti sau palankią aplinką, rasti savo kelią. Gyvenimo Rokiškyje pliusai – mažesnė konkurencija kuriant verslą, tereikia surasti nišą, mažesnis ir gyvenimo tempas, jokių spūsčių, kamščių.
Manau, jauni iniciatyvūs žmonės mažesniam miestui labai reikalingi. Grįžtančius į savo gimtinę reikėtų pasitikti išskėstomis rankomis, padėti jiems įsikabinti, sudaryti kuo palankesnes sąlygas.
Provincija tiems, kuriems prie širdies ramesnis gyvenimas
Augustinas Blažys
Rajono savivaldybės Statybos ir infrastruktūros plėtros skyriaus vyriausiasis specialistas
Dauguma mano bendraamžių svajoja įsikurti didmiestyje. Bandžiau ir aš. Baigęs statybos inžinerijos mokslus, pagal specialybę turėjau dirbti statinių projektuotoju, tačiau sostinėje šių specialistų pasiūla tokia didelė, kad darbo gauti neįmanoma. Teko dirbti trijose įmonėse darbą, susijusį su komunaliniu ūkiu ir pardavimais, iš dalies pagal specialybę. Gyvenau Vilniuje, nuomojau butą. Norint įsikurti didmiestyje, reikia užimti labai geras pareigas, gauti didelį atlyginimą, imti paskolą, pirkti butą. Nors pajamų ir išlaidų skirtumas buvo nemažas, tačiau susitaupyti butui buvo sunku.
Tai skatino kitokio gyvenimo paieškas. Grįžti į gimtinę viliojo ir tėvų ūkis Pandėlio seniūnijoje. Sprendimą pagreitino ir palengvino Rokiškio rajono savivaldybės paskelbtas specialisto konkursas. Pavyko jį laimėti. Pradėjau dirbti vasario 9-ąją, esu atsakingas už kelių priežiūrą ir remontą. Didžiąją dalį laisvalaikio suryja darbai kaime. Man prie širdies ramesnis gyvenimas – ko norėjau, tai ir gavau. Mėgstu sportuoti, žaisti krepšinį, tam sąlygos Rokiškio rajone tikrai neblogos. Čia daugėja veiklų, neseniai atidarytas pramogų klubas, jame renkasi jauni žmonės, statomas sveikatingumo centras, baseinas, gyvenimas ir šiame nedideliame mieste juda į priekį. Jei norėtųsi daugiau pramogų, nesunku pasiekti didmiesčius.
Kuo save laikai – vienuoliu ar beždžione?
Vidmantas Taroza
Valstybės tarnautojas
Jei manęs klaustų patarimo, ar kurti ateitį Rokiškyje, diskusiją pradėčiau nuo klausimo: „Kuo save laikai – vienuoliu ar beždžione?” Vienuoliai geba labai ilgai išbūti vieni, be draugų, kompanijos, bendraminčių, o beždžionės turi nuolat kontaktuoti, kutinėtis, kalbėtis. Jei nesugebi būti vienas, provincijoje gyvenimas greitai virs košmaru, nuobodybe. Atokesniuose kaimuose likę dešimt grytelių, pusėje jų girtuokliaujama, pabandyk tokioje aplinkoje rasti žmonių, su kuriais būtų malonu bendrauti.
Didžiausias gyvenimo Rokiškyje privalumas – mažas nusikalstamumas. Aš kilęs iš Tauragės, pasienio su Rusija miesto, kontrabandos mekos. Naktimis ten ramiai nevaikščiosi, o per Rokiškį bet kuriuo paros metu galiu pereiti be jokios baimės. Paskutiniu metu labai tvarkomos ir Rokiškio, ir mažesnių miestelių aikštės, gatvės, infrastruktūra. Palyginti su didmiesčiais, Rokiškio rajone mažesni komunalinių paslaugų mokesčiai, pigesnis pragyvenimas, be problemų galima gauti vaikams vietą darželyje, mokykloje. Didmiesčiuose – nuolatinis judesys, vargina grūstys, kamščiai, prarandi daug laiko, kurį galėtumei skirti sau.
Prieš 25 metus įsikūriau nedideliame mieste ir niekados to nesigailėjau. Dabar persikėliau į kaimą. Esu patenkintas savo gyvenimu, neturiu problemų, net ir tamsiausiais rudens vakarais manęs nekamuoja depresija. Daug žmonių man nereikia, nes dėl būrio turi aukoti savo savybes ir negali išreikšti savęs. Kai pramogų pritrūksta, galima jas susikurti. Gyvenimo aktyvumas, saviraiška nepriklauso nuo gyvenamosios vietos dydžio.
Dalia ZIBOLIENĖ
