Prasidėjo vasara ir vėl visiems ant akių viena iš Rokiškio piktžaizdžių – Taikos gatvės parkas mikrorajone. Jaunimo lyderių klubas prieš keletą metų bandė jį tvarkyti už projektinius pinigus, tačiau rimčiau niekam neprisidėjus šiandien ši poilsio vieta vėl primena šabakštyną. Tiesa, pastarosiomis dienomis atsirado naujų vilčių: savivaldybėje sudaryta komisija, vadovaujama mero patarėjo Antano Slesariūno, nusprendė, kad jį reikia pavadinti neseniai mirusios architektės, Rokiškio krašto garbės pilietės Elenos Nijolės Bučiūtės vardu ir pagaliau sutvarkyti, padaryti miestiečių mėgstama poilsio vieta.
Architektė, profesorė humanitarinių mokslų daktarė Elena Nijolė Bučiūtė suprojektavo per 40 įvairios paskirties pastatų. Tarp jų – Operos ir baleto teatrą, o 1964 m. Rokiškio mikrorajoną, 1999 m. Nepriklausomybės aikštėje arką, skirtą Rokiškio 500 metų jubiliejui. Pernai jai suteiktas Rokiškio krašto garbės pilietės vardas. Ji yra gimusi Kamajų seniūnijoje.
Lada MARKEJEVAITĖ
Architektė, E.N.Bučiūtės dukra
Nijolė Bučiūtė buvo profesionali architektė, dėstytoja, bet visų pirmaji – išmintingas, šiltas ir kuklus žmogus. Kai svarstau apie žalią erdvę, kurioje kaip nors būtų įamžintas Nijolės Bučiūtės atminimas, pagalvoju, ką pati architektė panašiu atveju būtų dariusi. Matyt, ji galvotų apie visumą: kaip sutvarkyti vietą, kad ši taptų kažkuo išskirtine miestui, tačiau pirmiausia tai būtų erdvė, skirta vietos gyventojų poreikiams. Vieta, kuri būtų kokybiškai ir profesionaliai suprojektuota: turinti ir meninių savybių (landšafto sutvarkymo, mažosios architektūros, galbūt skulptūrinės formos elementų), ir tuo pat metu būtų funkcionali – miela ir patraukli vietos žmonėms leisti laiką. Po to jau galėtų įsipinti ir tam tikri simboliniai ženklai, temos… Kas tai būtų? Gal kas nors, kas sietųsi su vaizdiniais, kuriuos matai, kai galvoji apie savo mamą ir jos tėviškę? Tema “Kelias”? Šalia eina Respublikos gatvė, kuri kaip styga jungia centrinę miesto aikštę su vieškeliu, vedančiu link Kamajų (dabar ta jungtis perkirsta geležinkelio). Mamos prisiminimuose važiavimas iš Kamajų Respublikos gatve buvo labai stiprus momentas, gal jis turi prasmę ir nostalgiją ne tik jai? Tema “Kelias” (o gal “Skrydis”?) atspindi dar vieną dalyką – labai daug jaunų žmonių anksčiau ir dabar auga ir skleidžiasi šiame krašte, čia jie pradeda savo gyvenimo kelią… esu sutikusi daug energingų ir patriotiškų rokiškėnų (kaip mama…), ir man visą laiką kirba mintis, kad tarp jų yra kažkas bendra – kunkuliuojanti vidinė jėga gyventi ir kurti Lietuvos labui. Aš tą jaučiu…
Saulius BAREIKIS
Aktorius, E.N.Bučiūtės sūnus
Aš, kaip sūnus, gerai pažinojęs savo mamą ir jos darbus, jos meilę savo kraštui, galiu tik pasidžiaugti, kad Rokiškis nepamiršta savo išėjusių anapilin garbės piliečių, rūpinasi istorine savo krašto atmintim. Tik šitaip galime išsaugoti nykstančios kultūros trupinius Lietuvoje. Ypač šiais laikais, kai Justino Marcinkevičiaus 80-ies metų jubiliejus švenčiamas daug nepastebimiau nei kokio šoumeno. Gerbiu jus vien už idėją.
Apie idėjos įgyvendinimą. Jeigu taip apsispręstumėte – pavadinti skverą E.N.Bučiūtės vardu, tuo įamžindami jos atminimą, tai turėtų būti meniškai ir aiškiai įvardinta. Čia jau meninio sprendimo reikalas. Tas žymuo turėtų būti kuklus, bet būtent meniškas, – toks, kokia ji ir buvo. Motina nieko nesisavino, todėl tas žymuo neturėtų apsunkinti paties skvero ar parko, neturėtų slėgti besiilsinčių žmonių. Jiems turėtų būti gera tame parke, kaip buvo gera visiems, bendravusiems su E.N.Bučiūte. Bet meninį sumanymą būtų galima ir reikėtų derinti, kai bus priimtas sprendimas dėl paties įamžinimo.
Antanas SLESARIŪNAS
Mero patarėjas
Sudarėm komisiją ir nusprendėm, kad geriausia būtų E.N.Bučiūtės įamžinimui skirti Taikos gatvės parką ir pavadinti jį architektės vardu. Nors ji, aišku, nė neįsivaizdavo, kad jos projektuotas parkas taps, galima sakyti, mišku. Jį būtina tvarkyti. Šiandien ši zona vargu ar gali būti vadinama parku: daug medžių, vieta nemylima, žmonės čia praeina tik todėl, kad reikia. Mano supratimu, ji neatitinka erdvaus parko įvaizdžio. Jei pavadintume garsios architektės vardu, ši vieta nori nenori turėtų būti graži, gal ir atsirastų simbolinis įamžinimo paminkliukas, vaizdas gražesnis būtų. Čia didelių pinigų nereikėtų. Skulptūra gali atsirasti ir plenerų muziejuje metu. Juk L.Šepkos parkas jau pilnas, nevertėtų jo dar pildyti. Dabar galima priimti sprendimus, kurie būtų orientuoti į Taikos gatvės parką.
Medžius galima išpjauti, tai padaryti lengviau, nei sodinti naujus. Ir gėlynai gal didelių investicijų nereikalaus? Pas mus per mažai formuojamas miesto įvaizdis. Ir, be šio parko, galima vardyti daugiau pavyzdžių – J.Smuškevičiaus aikštė irgi turi tapti kitokia; vieta už “Sodros”, važiuojant į Bajorų pusę, kur amžinas dumblynas; teritorija prie ežero už Žvejų ir medžiotojų draugijos… Kartais tereikia geros idėjos – smėlio laikrodžio ar kokio akmenėlio. Ją įgyvendinus, vieta taptų patrauklesnė. Idėjų turėtų būti daug, o mes galvosim apie pinigus ir jas bandysim įgyvendinti.
Danguolė DAGIENĖ
Rajono architektė
E.N.Bučiūtė – mikrorajono autorė, o parkas yra prie jos projektuotų namų. Jis turi įgauti parko, o ne bet kaip pasodintų medžių įvaizdį. Siūlome šią vietą bandyti projektuoti tris kursus baigusiai kraštovaizdžio architektei. Kai ji ką nors pasiūlys, duosim visuomenei įvertinti. Ir, jei kas tinkamo bus pasiūlyta, pasinaudosime.
L.Šepkos parkas kurtas pagal projektą su latviais, dideliais pinigais, o mūsų minimoje vietoje medžiai kiek praretinami tik tuo atveju, jei trukdo trasoms. Reikėtų sukurti parko formą ir, manau, per keletą metų galima pasiekti rezultatą.
Įamžinti Bučiūtę buvo mero mintis. Tiesa, siūlyta gatvę pavadinti jos vardu, bet tai brangu, tektų keisti adresus. Todėl ir gimė idėja įamžinti jos vardą pavadinant ir pertvarkant parką. Kitame rajono tarybos posėdyje jau pasisakysiu šiuo klausimu, ir, tikiuosi, po to pradėsim judėti į priekį.
Mantas ZAKARKA
Dvyliktokas, jaunimo lyderių atstovas
Aš visada galvoju apie tai, kad šita vieta pamirštama, o prižiūrima tik kita – L.Šepkos parkas. Žodžiu, vienas labai gerai gyvena, kitas pamirštamas, nors ne tiek čia ir daug reiktų investicijų: medžius praretinti, žolę nupjauti, nors kiek dėmesio skirti. Galvoju, kad mūsų pradžia buvo padaryta: suoliukus pastatėm, gėlynams vietas suformavom, tik seniūnija pamiršo, kad ir čia turi gėlynus. Jei ši poilsio zona atsigautų, miestas būtų gražesnis.
Marytė MIELIAUSKIENĖ
Krašto muziejaus direktorės pavaduotoja
Šabakštynui sukurti gal ir nedaug investicijų reiktų, tačiau, kad poilsio zona būtų patraukli, jų reikia. Ir nemažai. Juk kurdami L.Šepkos parką net ąžuolą skulptūroms turėjom pirkti iš kitų rajonų, ką jau kalbėti apie kitas turtingų fondų lėšas. Jei jau vadinsim parką E.N.Bučiūtės vardu, tai reikėtų ir jos stiliaus architektūrinių elementų, atitinkamo ženklo. Žodžiu, pirmiausia būtina išrutulioti idėją iki galo.
Šiandien man tas parkas primena miškelį, gojelį, bet šiais laikais juk negali garsiai siūlyti kirsti medžius. Ši vieta, mano nuomone, turėtų būti kitokia, skirtis nuo L.Šepkos parko, kuris nemanau, kad yra perpildytas. Neturėtų tie patys meistrai statyti tų pačių medžio skulptūrų ir vienur, ir kitur. Gal apskritai ne medį, o akmenį ar metalą reiktų naudoti? E.N.Bučiūtė buvo profesionali architektė ir medinės skulptūros jos braižo neatspindės. Jei jau daryt, tai kad visi suprastų, jog čia būtent šiai architektei skirtas parkas.
Reda Milaknienė
