Žurnalistams gyvenimas verda. Kartais ir per daug. Nes Rokiškyje į vieną savaitę sudėta daug ir labai skirtingų aistrų – teatras, aukštoji mada tiesiai iš Paryžiaus, streikas… Nors nuo įspūdžių galva sprogsta, kai pradedu rašyti šitą skiltį, kolegė Aldona (tik ką grįžusi iš susitikimo su Japonijos ambasadoriumi Rokiškio savivaldybėje) vis tiek raminančiai pataria: „Rašyk lengva ranka.”
Bet…
Rašom ir rašom, ko streiku reikalauja mokytojai. Patys ošia, kad iš jų norima jau per daug – mokiniai tuberkulioze tegu neserga, lytiškai apšviesti turi būti, traškučių mokyklose tegu nevalgo. Pyksta ir kai skelbiam ministerijos prieš streiką specialiai išplatintą informaciją apie algas. Mokytojams netinka išviešinti skaičiai. Ir čia jau liejasi priekaištai spaudai. Kodėl netikrinam ministerijos informacijos lyg kokie STT pareigūnai? Suprask, ketvirtoji valdžia. Reiktų išblusinėti, kiek uždirba kiekvienas, turintis šešias ar septynias pamokas, pateikti išsamią lentelę su kiekvieno kategorijomis, stažu ir menkais pinigais. Disertacijos vertas tyrinėjimas, kuris, akivaizdu, supriešintų pačius mokytojus. Nes yra tokių švietimo įstaigų (pavyzdžiui, muzikos mokykla), kur kolegos vieni ant kitų ir taip jau pyksta: neva, direktorius krūvius paskirsto tiems, kam nori. Bet tai – išsamesnė tema.
O kol reikia skubėti, žurnalistai gali rasti kuo lengviau pritraukti skaitytojus. Vartau portalus streiko dienomis. Tada, kuomet susimovusio ir vyriškai dėjusio į kojas premjero į mūšį su profsąjungomis vietoje savęs pasiųsta ministrė turi rasti lėšų pedagogų algoms. Ir įdomiausia čia ne politiniai permetimai – nuo socdemų ant „darbiečių”. Nesvarbūs net algų viražai ar neturintys kur vaikų dėti tėvai. Viską užgožia pikantiškoji žinia – ar ministrė Pitrėnienė pasidarė plastinę operaciją? Na ir ką? Negi ministrė negali būti graži? Juolab kad derybos su mokytojais jai po ligos sugrįžus kaip ir pajudėjo iš mirties taško. Koks skirtumas, su operacija ar be jos.
Kita stulbinanti žinia – Aleksandras Vasiljevas Rokiškyje. Rašom, kas jis toks, kiek laiko vyko derybos su jo fondu, kokios ypatingos kolekcijos suknelės, koks tai nepakartojamas grožis, atradimas, garbė Rokiškiui. Na ir kas? Nuėjusi į parodą iš dviejų nesusitarusių vyrų sulaukiu tokio paties banalaus klausimo – ar įsisprausčiau į bent vieną čia demonstruojamą suknelę ir „kur su ja eičiau Rokiškyje?”
Gal geriau vyrai į tokias parodas tegu nevaikšto.
„Neįsisprausčiau, ir niekur neičiau”, – atsakau. „Bet argi tai čia svarbiausia?” – pykstu žiūrėdama į šiugždantį šilką, saugantį karalienės laikų paslaptis, grožį ir poeziją. Žiūrėdama į miniatiūrines kurpaites (Dieve, kokios tos moterys buvo trapios ir mažos), kvapų prisigėrusias karoliukais siuvinėtas miniatiūrines rankines, nuo laiko ir ašarų trupančias vėduokles. Argi tai reikia vartoti? Valgyt kaip traškučius, viduj nepaliekančius nieko – nei tikrumo, nei praėjusio ilgesio laiko.
Nors visa tai nemadinga, o ir eilėraščių niekas neskaito, vis tiek visuomet „sergu” už knygas, paveikslus, kiną ir poeziją (ne kiekvieną, aišku, paties išleistą nevertingą knygelę). Ir man nusispjaut, „kad viską tuoj užkariaus internetas”. Tuo gąsdinama jau dešimt metų. Bet (sprendžiant iš eilių ne tik gauti numerį į Anykščių SPA, bet ir į Šarūno Saukos parodą Vilniuje, žavingai pasipuošusių ir net batelius iš pagarbos reikalui atsinešusių damų Rokiškio dvare pirmadienio vakarą, bilietus į teatrą perkančių rokiškėnų) galima reziumuoti – į internetą persikėlė ne viskas.
Gal tik trečiadienį daug kas ten lindėjo ir žavėjosi savo ir kitų asmenukėmis su Vasiljevu ar iš festivalio atidarymo. Nukentėjo Kauno dramos teatras – buvo išpirkta tik 100 bilietų. Tačiau žiūrovų nesupaisysi. Matyt, pavadinimas „Akmenų pelenai” pasirodė dviguba našta. Juk labiau geidžiama lengvumo.
Visi mes nuodėmingi. Kartais užtenka tik pabėgioti paviršium, pasimėgaut šampano purslais, nugraibyt nuo pyragaičio grietinėlę…
O Rusų dramos teatro spektaklis „Zoikos butas” atidaryme buvo ilgas ir nelauktai ypatingas – ir juoktis, ir verkti, ir lyginti su vadinamosiomis „šių dienų aktualijomis”. Dvigubo ar trigubo gyvenimo, kyšininkavimo, gudrumo, melo lydinys siurrealizmo, dekadanso ir buities fone. Vietomis persmelkiantis iki virpulio. Su Jolantos Rimkutės kostiumais ir… BULGAKOVO tekstu. Kultūros centro direktorius kitą rytą užsuko redakcijon gerti kavos. Ir padarė išvadą: „Kai susijungia lietuvių režisierius ir rusų aktoriai, išeina kažkas TOKIO.” Paprašiau leisti šią mintį prisiskirti sau. Bet neprisiskyriau. Nes Druskinas gi… žydas, ir jo požiūris šioje vietoje įdomesnis. Ir jis pirmą kartą atsakingas už festivalį, kurio dabar jau nebesiūlo vadinti nei „Sūriu”, nei jokiu kitu pavadinimu. O kam? Nors mes – žemdirbių kraštas, aukštoji mada mus vis tiek pasiekia anksčiau nei… Kupiškį.
Ir viskas bus gerai…
Reda MILAKNIENĖ
