Žvelgdamas į dangaus skliaute žibantį žvaigždyną matai tai, kas buvo prieš kelis milijonus metų. Tarp dangaus kūnų, apie Saulę skriejančių 4,5 milijardo metų, yra asteroidas, pavadintas astronomo, mūsų kraštiečio Aloyzo Pučinsko vardu. „Esu neįtikėtinai turtingas žmogus: žemėje lobių nesusikroviau, bet galaktikoje turiu turtą, kuris nenuvertės ir kurio niekas nepavogs“, – šmaikštavo mokslininkas.
Pakeliui į Marsą
Lietuvių astronomų 2008 metais atrastas asteroidas pavadintas mūsų kraštiečio A.Pučinsko, gyvenimą atidavusio paslaptingam astronomijos mokslui, vardu. „Galaktikoje šių dangaus kūnų yra šimtai tūkstančių. Dažniausia jie pavadinami skaičiais ir tik mažuma turi vardus. Asteroidų lietuviškais pavadinimais tėra keletas. Tai – didelė garbė. Paliksiu testamentu jį visai Pučinskų giminei“, – didžiavosi astronomas Aloyzas. Ir čia pat pridūrė, kad 4 kilometrų ilgio asteroidas Pučinskas yra labai toli nuo Žemės, todėl mūsų planetai niekada negrasins pasaulio pabaiga. „Jis yra kelyje į Marsą. Dabar žmonės šioje planetoje perka sklypus, tad jei kas skris apsižiūrėti savo nekilnojamojo turto, galės užsukti ir į Pučinsko asteroidą“, – juokavo astronomas.
Kojos – žemėje, širdis – galaktikoje
Astronomas – viena paslaptingiausių ir menkiausiai visuomenei pažįstamų profesijų. Pašnekovas sako, jog žmonių astronomijos žinių lygis labai menkas. Ir iš kurgi jie žinos apie galaktikų paslaptis, jei mokykloje pateikiamas tik astronomijos pradžiamokslis, o populiariojoje literatūroje ar straipsniuose astronomija labai dažnai paverčiama astrologija. Lietuvoje, jo teigimu, yra iki 30 profesionalių astronomų, apie kuriuos galima pasakyti: „Jie serga žvaigždžių liga“.
„Net seni mano pažįstami klausia: „Tai ką gi tu dirbi iš tikrųjų“? Norintys pasirodyti, kad apie mano darbą išmano, neretai paklausia, koks bus oras? Aš juk ne sinoptikas. Astronomams orai iš tiesų labai svarbūs, bet šios informacijos mes prašome meteorologų“, – dėstė astronomas A.Pučinskas, dangaus kūnais pradėjęs domėtis vaikystėje.
Gimė jis prie pat mūsų rajono ribos – Alinaukos kaime, Zarasų rajone, bet jaučiasi esąs rokiškėnas. „Kai gimiau, šis kaimas priklausė Rokiškio apskričiai, o dabar yra Aleksandravėlės parapijos teritorijoj. Todėl ir esu Rokiškio žmogus“, – kilme didžiavosi garsus astronomas, su žmona Liucija vasaras leidžiantis gražaus kraštovaizdžio gimtinėje. Esą kur benuskubėsi, kai gyvenimas skaičiuoja aštuntą dešimtmetį? „Žiemą vis dar dirbu Vilniaus universiteto Astronomijos observatorijoje, kurioje po studijų ir pradėjau savo karjerą“, – pasakojo astronomijos mokslų daktaras, parašęs daugybę mokslinių straipsnių ir vadovėlių aukštųjų mokyklų studentams bendraautorius p. Pučinskas. Jo mokslinių tyrimų sritis – galaktikos sandara, tarpžvaigždinė ekstinkcija (lot. ex(s)tinctio — gesinimas, šviesos srauto stiprumo mažėjimas).
Vakarėliams trukdė teleskopas
Pasak p. Aloyzo, astronomų gyvenimas retai kam suprantamas: „Mus vadina keistuoliais, nes naktimis, kai kiti žmonės miega, mes sėdime prie teleskopo ir žiūrime į dangų. Vieną dangaus kūną sekame daugybę naktų. Žiemą, kai naktys būna labai giedros, mums – pats darbymetis. Prie tokio gyvenimo ritmo astronomų namiškiams reikia įprasti“.
Gal todėl jis ir šeimą sukūrė daug vėliau nei bendraamžiai? Astronomas linkteli galva. Esą kada gi rasi merginą, kai visi vakarai ir naktys – observatorijoje? Lyg tyčia, savaitgaliais, kai buvo rengiami draugų vakarėliai, dangus išsigiedrydavo ir p. Aloyzas linksmybes turėdavo iškeisti į teleskopą. Laimė, jo kelyje pasitaikė gyvenimo žvaigždė, vardu Liucija. „Ją pamačiau ne galaktikoje, o Žemėje, ir iš karto supratau, kad tai – mano žmogus“, – astronomas neslėpė šiltų jausmų žmonai Liucijai. Jo moteris šmaikštavo: santūrų ir laiko ilgiems meilės prisipažinimams neturėjusį Aloyzą pati apsivesdino. „Kai jį pamačiau, čiupau ir daugiau nebepaleidau. Žinojau, kad dažnai vyro naktimis nematysiu, jo daug metų paryčiais laukdavau, tarsi per pirmuosius pasimatymus. Esu poetiškos prigimties, kuriu eiles, todėl tokie romantiški mūsų santykiai išliko iki šiolei“, – džiaugėsi pasirinkimu p. Liucija. Pora užaugino sūnų, kuris dabar jau yra istorijos mokslų kandidatas. „Visi astronomai turi mažai vaikų. Kada gi spėsi, kai per naktis sėdi prie teleskopo“, – šmaikštavo p. Aloyzas, nuspėjęs klausimą apie menkus nuopelnus žmonijos išlikimui.
Galaktikos žmogus
Astronomas nesigaili, kad pasirinko materialinių turtų nesukraunančią profesiją: „Iš galaktikos tyrinėjimo turtų nesusikrausi, todėl ši specialybė tarp studentų nepopuliari. Daug metų dirbau su jaunimu ir tik kelių širdyse jutau užsidegimą šiam mokslui. Man žemės reikalai rūpi tik tiek, kiek reika išgyventi. Esu laimingas, nes žinau, kas danguje buvo prieš kelis milijardus metų“, – sakė pašnekovas.
Jei jis mato praeitį, galbūt žino, kas laukia Žemės ir ar tikrai 2012 m. bus pasaulio pabaiga? Mokslininkas šypsosi: pasaulio pabaiga bus, bet gal po 5 milijardų metų, kai sudegs ir užges Saulė. Pasak jo, visos pranašystės tėra pelningas pramanų, burtų, likimų ir lemčių būrėjų verslas. „Astronomai juokiasi iš astrologų, sudarinėjančių horoskopus pagal planetų, žvaigždžių išsidėstymą. Visa tai – pramanai, už kuriuos patiklūs žmonės sumoka didelius pinigus“, – mokslininkas nesileidžia į kalbas apie galaktikos kūnų įtaką žmonių likimams.
O tai kaipgi gęstančios ir krentančios žvaigždės, kurios vieniems primena žmogaus mirtį, kitiems – norų išsipildymą? „Tai – ne žvaigždės, o meteoritai. Jie išskrieja iš orbitos, perdega ir subyra“, – sakė mokslininkas ir pridūrė, kad giedriausią naktį žmogus gali pamatyti tik apie 3 tūkst. žvaigždžių, o mūsų galaktikoje jų yra apie šimtą milijardų. Pavyzdžiui, plika akimi žiūrėdami į Andromedos galaktiką, esančią už 2,3 milijono šviesmečių nuo Žemės, stebime šviesą, kuri yra 2,3 milijono metų amžiaus. Šviesa, kurios greitis – 300 tūkst. km per sek., iš Saulės į Žemę ateina maždaug per 8 min. Taigi mes matome saulę tokią, kokia ji buvo beveik prieš 10 min. Anot mokslininko, keliaujant šviesos greičiu, perskristi mūsų galaktiką prireiktų 100 tūkst. metų. Užtemimai gali įvykti tik tada, kai Saulė, Žemė ir Mėnulis išsirikiuoja beveik vienoje tiesėje: kai Mėnulis patenka į Žemės šešėlį, būna Mėnulio užtemimas, o kai Mėnulio šešėlis krenta į Žemę, turime Saulės užtemimą.
Dinozaurų likimas?
Grįžtame prie asteroidų. Kas gi tie šviečiantys dangaus dariniai, kurių be teleskopo negalime pamatyti? Astronomas Aloyzas sakė, jog tai – maži Saulės sistemos kūnai (nuo 1 iki 1 000 km skersmens), skriejantys elipsine orbita. Žiūrint pro teleskopą, jie atrodo tik šviečiantys taškai. Tuo jie panašūs į žvaigždes. Tik kitaip nei žvaigždės asteroidai yra beveik apskriti arba netaisyklingos formos kosminės uolos, atspindinčios saulės šviesą.
Asteroidų ieškoma įvairiose pasaulio observatorijose. Pasak mokslininko, tai – viena svarbiausių astronomų darbo krypčių. Asteroidų stebėjimai turi ne tik mokslinę, bet ir praktinę reikšmę: dalis šių dangaus kūnų savo kelyje aplink Saulę kerta Žemės orbitą ir gali sukelti mūsų planetai pavojų. Jei labai didelė kometa ar asteroidas susidurtų su Žeme, būtų didžiulė katastrofa. Kelių metrų dydžio asteroidai, dažnai skriejantys į mūsų planetą, grėsmės nesukelia, tačiau pranešimai apie jų priartėjimą iki 120-350 tūkst. km nuo Žemės tampa masalu pikantiškų istorijų kūrėjams ir visuomenės baugintojams pasaulio pabaiga.
Tik didesni negu 100 metrų objektai priskiriami prie pavojingų ir juos astronomai atidžiai seka.
„Jei toks nukristų ant Lietuvos, neliktų mūsų nė kvapo. Žmogus bejėgis prieš gamtą, nors pasaulyje jau sukurta modernių technologijų, galinčių sunaikinti pavojingai priartėjusius nedidelius dangaus kūnus“, – sakė pašnekovas. Pasak jo, ne iš piršto laužta istorija, kad mažiausia prieš 60 mln. metų galingas asteroido sprogimas sukėlė klimato kaitą ir pražudė dinozaurus.
Aldona Minkevičienė
