Žirgai mane sudomino dar vaikystėje, septynerių. Dienos bėgo, tačiau mano susidomėjimas nemenko: norėdavau nuvažiuoti į žirgyną, tačiau padaryti tai galėdavau tik vasaromis… Jodinėdavau apie valandą, tačiau man to nepakako.
Metai bėgo… Aš augau, o žirgai mane traukė vis labiau. Diena be šio dailaus gyvūno veltui praleista.
Pastaruoju metu man sekasi: jodinėti išvykstu kartą per mėnesį. Tai nuostabu. Kaskart išmokstu vis daugiau – tai risčia bėgti, tai porą rąstų peršokti… Ta mėnesio diena, kai vykstu į žirgyną, man nuostabiausia. Tai man teikia didelį džiaugsmą.
Treniruojuosi “Origono” žirgyne Niūronyse, Anykščių rajone. Kartais užsuku ir į kitą žirgyną.
Jodinėju įvairiais žirgais, bet labiausiai man patinka Jazminas – senas, puikus ristūnas.
Ką veikiu tuo metu, kai nejodinėju? Ogi piešiu… žirgus, renku jų modelius ir šiaip darau viską, kas susiję su šiais nuostabiais gyvūnais.
Draugai mano, kad esu pamišusi dėl žirgų, bet jie neklysta, negaliu to neigti… Be žirgų nėra manęs.
Dovilė Sučkovaitė
