Čedasiškė (Rokiškio kaim. sen.) Gražina Didžgalvienė, vyro dirbtuvėse įrengusi laikrodžių muziejų, kuriame galima pamatyti įvairių formų, dydžių ir net vienus pirmųjų laikrodžių, švenčia jubiliejų.
Atvažiuojantys papildo kolekciją
G. Didžgalvienė sako tiksliai nebeprisimenanti, kaip nedidelėje klėtyje, buvusiose vyro dirbtuvėse, atsirado mažas muziejus: „Tikriausiai viskas prasidėjo po to, kai vyrą prieš dešimtmetį pakirto insultas. Jis sunkiai juda, tad dirbtuvės jam nebereikalingos. Aš viską išvaliau, išnešiau ir pradėjau čia kabinti laikrodžius. Jie – mano hobis. Specialiai nesireklamuoju, bet jei kas ateina pasižiūrėti, mielai parodau. Gimtadienio proga sveikinusi bendruomenės pirmininkė į kolekciją atvežė dar vieną didžiulį sieninį laikrodį. Ant lentynų sudėti įvairūs rankiniai, staliniai, ant sienų pakabinti sieniniai. Kiek jų dabar turiu? Nežinau, neskaičiavau.“
Kitas čedasiškės hobis – pinti iš šiaudų didžiulius sodus. Keletas jų puošia ir muziejų. „Dar labai patinka iš kriauklių klijuoti paveikslus, taip pat daug mezgu. Labai mėgstu uogauti ir grybauti“, – pasakojo pašnekovė.
Nenuilstanti
70-ąjį gimtadienį šią savaitę šventusios energingos ir aktyvios G. Didžgalvienės, kaip ji pati sako – pilna visur: „Kur kas nors vyksta, visada einu, dalyvauju, domiuosi. Dar dirbu bendruomenės buhaltere, nors jau mielai darbą perleisčiau jaunesnėms. O ir namuose veiklos netrūksta. Kieme yra daržas, šiltnamis, turim bičių avilį. Anksčiau stovėjo penki, bet kai visi darbai gulė ant mano pečių, pasidarė per sunku. Dėl šviežio medaus pasilikom tik vieną. Anksčiau, kaip dauguma, laikėm keletą karvių, kiaulių. Dabar vienintelis keturkojis – Tėvo dienos proga Algiui dukters dovanota katytė. Tačiau namuose labai neužsisėdime ir, palikę darbus nuošalėje, kartais pakeliaujame. Dažniausiai su giminaičiais, nes patys neturime automobilio. Jei vyras būtų sveikas, daug daugiau keliautume – jam labai patinka. Stengiuosi neatsilikti nuo gyvenimo – naudojuosi kompiuteriu, sprendžiu kryžiažodžius.“
Moteris didžiuojasi savo pačios rankomis kiemo viduryje įrengtu nedideliu tvenkinuku. „Iškasiau ir akmenimis papuošiau pati. Paskui buvo prakiuręs, teko vėl viską tvarkyti. Kartais, po tokių darbų, pati stebiuosi, iš kur tiek jėgų. Juk jau garbingą jubiliejų švenčiu… Bet gyvenimas eina ir turi dirbti.“
Miglė Katinauskienė
