Mitybos specialistai įspėja – po žiemos kiekvienam privalu gerti daugiau vandens, o dauguma lietuvių jo išgeria gerokai per mažai – vos litrą per parą. Pasak dietologės Vaidos Kurpienės, toks kiekis vandens yra nepakankamas palaikyti sveiką organizmo veiklą ir gerą savijautą. Sveikos mitybos specialistė, chemijos mokslų daktarė Ksavera Vaištarienė yra priešingos nuomonės.
Gyvybiškai svarbus įprotis
Šaltuoju metų laiku natūraliai norisi mažiau vandens, todėl pavasario pradžioje organizmui jo ypatingai trūksta, įsitikinusi V. Kurpienė. Visuomenės sveikatos instituto ir kiti moksliniai tyrimai parodė, kad lietuviai ne tik netinkamai maitinasi, bet ir geria per mažai vandens. Didžiojo savijautos testo rezultatai atskleidė, kad 6 iš 10-ies gyventojų per parą išgeria tik vieną litrą ar mažiau vandens.
„Privalu palaikyti tinkamą skysčių kiekį organizme visais metų laikais, nes kiekviena mūsų kūno ląstelė turi būti pakankamai aprūpinta vandeniu. Įprotis gerti vandenį yra gyvybiškai svarbus, tačiau, kaip matome, lietuviai šaltuoju periodu vengia vartoti skysčius. Daugiau vandens reikia gerti žmonėms, valgantiems daug mėsos, pieno, perdirbtų pramoniniu būdu produktų, mažiau – vartojantiems daug šviežių daržovių. Testas būtent taip ir nupiešė vidutinį lietuvį, tad vandens klausimas tampa ypač aktualus”, – teigė V. Kurpienė.
Dažnai manoma, kad gerti vandenį reikia pajutus troškulį, tačiau troškulį žmogus jaučia tuomet, kai organizmui ima trūkti vos 0,5-1 litro vandens. Kai vandens trūksta daugiau – troškulio jausmas prarandamas. Gali norėtis valgyti, o ne gerti.
Kaip įprasti gerti vandenį, kai nejaučiamas poreikis?
„Svarbu suprasti, kodėl reikia tai daryti. Tai ne bausmė, o pagalba jūsų kūnui – juk visi norime būti žvalesni, sveikesni, pasitikti pavasarį pilni jėgų. Šaltuoju metu laiku gerkite šiltą (40-50 laipsnių) vandenį, karštuoju – kiek vėsesnį (20-50 laipsnių). Pradėkite dieną stikline ar dviem šilto vandens. Vandenį geriausia išgerti per 5-10 min. atsikėlus – taip pažadinsite savo virškinimo sistemą ir pasiruošite pusryčiams. Rekomenduoju 20-30 min. prieš kiekvieną valgį išgerti po stiklinę (300 ml) vandens. Taigi 1,5 l išgersite labai paprastai. Dar pora puodelių arbatos tarp maisto – štai ir 2 l vandens išgerti”, – patarimais dalijosi V. Kurpienė.
Psichologai sako, kad suformuoti įpročiui reikia 21 dienos. Per tiek dienų priverstinis veiksmas tampa natūraliu ir nereikalaujančiu papildomos motyvacijos.
„Visi vandens siūlytojai tegul eina švilpti…”
Visiškai kitokios nuomonės šiuo klausimu laikosi sveikos mitybos specialistė, chemijos mokslų daktarė ir Lietuvos vegetarų draugijos vadovė Ksavera Vaištarienė. „Jei nesinori, gerti gryno vandens visai nereikia. Per dieną su viskuo, t. y. su sriuba, arbata, kava, sultimis, mineraliniu ir paprastu vandeniu, žmogaus organizmui reikia maždaug keturių stiklinių skysčių, o stambesnio kūno sudėjimo asmeniui – penkių. Per prievartą kišti vandenį – didžiausias absurdas, koks tik begali būti. Tie, kurie per dieną giriasi išgeriantys 1-2 l gryno vandens, jau netolimoje ateityje susidurs su inkstų problemomis ir galiausiai atsidurs dializuojamųjų sąrašuose”, – perspėjo „Gimtojo…” pašnekovė.
Pasak jos, ypač atsargūs turėtų būti tėvai: maži vaikai intuityviai jaučia troškulį, todėl vandens brukimas per prievartą jiems gali baigtis didžiulėmis sveikatos problemomis.
O ką daryti tiems, kurie gryno vandens visai negeria, o pagrindinę jų suvartojamų skysčių dalį sudaro kava, arbata ar sultys? „Nieko. Jie protingai daro, todėl ir daryti nieko nereikia”, – sakė sveikuolė, greitai minėsianti devyniasdešimtmetį.
Jos nuomone, didžiausias šių dienų žmogaus priešas – nesaikingas valgymas. „Visiems rekomenduoju kiekvieno valgymo porcijas sumažinti triskart ir daugelis sveikatos problemų jau netrukus pasitrauks į šoną. Nustokime garbinti pieno produktus, mėsą, kiaušinius, per dieną suvalgykime 400 g daržovių, 300 g vaisių, 70-100 g baltymų, 350 g grūdinių kultūrų ir visiems, rekomenduojantiems išgerti per parą du litrus vandens, galėsim pasiūlyti švilpti sau…” – ironijos nestokojo garbingo amžiaus sveikuolė.
Agnė MACKUVIENĖ, Agnė ADOMAITYTĖ
