Jau bene dvejus metus Liongino Šepkos premijos laureatą iš Degenių, o ir apskritai spalvingą asmenybę Venecijų Jočį jo žmona Eglė Samulytė sunkiai iškrapšto iš namų. Nebesimato jo nei parodose, nei pleneruose, nei šiaip Rokiškyje… Tačiau aplankę Venecijų ir Eglę įsitikinome: šio žmogaus kūrybinė energija niekur nedingo. Net iki laimės jiems beveik nieko netrūksta…
Nesigaili
Eglė neslepia, kad per septynerius kaime su Venecijumi praleistus metus ji ne kartą svarstė ir pagaliau suprato – nesigaili taip kardinaliai pakreipusi savo gyvenimą. Rado ji tuomet jį depresuojantį, pirmosios žmonos paliktą. Ir nusprendė moteris atsisveikinti su Kaunu, gyventi pas Venecijų. „Nesakyk, kad gailiesi, bo parašys“, – kaip visada, taip ir šįkart, į rimtas kalbas nerimtai įsiterpė Venecijus.
Eglė, tiesa, pasiilgsta Kauno. Kartą per mėnesį ji važiuoja aplankyti ten likusių vaikų, draugų. Net Rokiškio parodose moteris pabuvoja rečiau nei Kaune, nors muziejininkai juos abu visuomet kviečia užsukti. Tačiau Venecijaus neiškrapštysi. Jam geriau namie prie „prūdo“, su savo katinu, kūriniais, mintimis ir žaluma.
„Pasenau, „sukūdau“, – šypsosi Venecijus. Abu prisipažino nežiūrį į nieką rimtai. Tiesa, Eglės „viena pusė rimta“ – ji dirba socialinį darbą. Tačiau tuomet, kai grįžta namo, gyvenimas ima riedėti žaismingiau.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Reda MILAKNIENĖ
