Kovo 12 d. 15 val. Rokiškio krašto muziejuje – Viktorijos Bitinaitės-Stankevičienės žolių skulptūrų parodos „Šventukai” pristatymas.
Autorė apie save: „Mūsų Olandų gatvėje esančio daugiabučio rūsys kimšte prikimštas džiovintų žolių. Kartais jos keliauja į viršų ir pasklinda po buto grindis. Tuomet namai tampa panašūs į tvartelį, kuriame gimė Kristus. Tarp žolių raitosi vaikai, trumpakojis šuo kariasi per neišbrendamus brūzgynus, kol viskas susipina, susijungia, susilipdo ir tampa skulptūromis, paveikslais, altorėliais, verbomis. Žiemą taip pasiilgstu žolių, kad darbas tampa tarsi malda. Kiekvienas kūrinėlis primena, kad grįš vasara, gamta atgims ir viskas sužydės. Savo kūrinius lyginu su dievdirbio Liongino Šepkos darbais. Iš tiesų jie panašūs archajiškumu, senoviškais simboliais, jautrumu.
Žolės yra mano meditacija ir savirealizacija. Man patinka liesti, čiupinėti, įžvelgti faktūras, spalvas kaip tapyboje. Žolynai turi tiek spalvų – šviesiai žalias liepos žiedelis, geltonas avižos stiebelis, auksinės linų galvenos, pilkšvos aguonų dėžutės ir gilių kepurėlės. Po truputį atsirinkau medžiagas, kurios dirbant nesutrupa, nelūžta, dera. Raudonos uogos – šermukšniai, erškėtuogės – stulbina spalvų sodrumu.
Sukūriau šv. Kazimierą, Pietą, šv. Jurgį, šv. Pranciškų, šv. Petrą, Nukryžiuotąjį. Kristus, kaip ir seniai iš šio pasaulio išėjusiam dievdirbiui, išėjo šiek tiek pagoniškas – ne su erškėčių, o su mėlynių vainiku. Radau jas kalėdiniame miške, ten mėlynės iš po sniego išlindusios – tokios žalios žalios, kaip rūtos, ryškios. Pamaniau, kad ir jos, kaip Kristus, iškentėjusios šaltį, išsilaikiusios. Argi tai – ne kančia?
Baltų tikėjimas vis tiek yra mumyse, vis išlenda įvairiais būdais. Nuostabu, kad šiais laikais gali sukurti darbą, kvepiantį senove. Norėčiau, kad visa eitų iš gelmių. Gal kada buvau žolės stiebas, gal medis. Taip ir keliauju amžinybės ratu.”
GR inform.
