Balandžio 9 d. prasidėjo dešimtieji pandėliečio Sigito Girdvainio darbo Norvegijoje metai. Išvykdamas jis paliko namuose šeimą su trimis vaikais, mažajai dukrai tuomet buvo šešeri. Vyras sako, kad emigracija jam laimės nesuteikė, nors pinigų namo statybai užsidirbo. Papasakojęs apie gyvenimą emigracijoje, namiškių ilgesį, kai visa paguoda yra sunkus darbas ir bendravimas su savais per atstumą, pandėlietis džiaugėsi, jog šeima jau įsikūrė naujame name. Įkurtuvių džiaugsmą temdo statybininkai, nenorintys taisyti broko.
Buvo kiemsargis ir medkirtys
Pandėlyje gyvenantis 56-erių S. Girdvainis iki emigracijos dirbo mokyklos kiemsargiu, turėjo pagalbinių darbų. Padėdavo žmonėms palydėti artimuosius į amžino poilsio vietą. Neatsisakydavo, jei koks kaimo žmogus pakviesdavo į talką pjauti ar kapoti malkų. Svečiuodamasis Panevėžyje pas žmonos pusbrolį, atostogų grįžusį iš Norvegijos, pajuokavo, jog nedvejodamas keistų duobkasio kastuvą į darbą užsienyje. Po keleto mėnesių giminaitis, ieškodamas patikimų žmonių, jam paskambino ir pasiūlė atvykti. Sprendimą pandėlietis priėmė akimirksniu ir išvyko trims mėnesiams, tikėdamasis užsidirbti pinigų nedideliam traktoriui, kad nereikėtų samdyti transporto, norint iš miško išvežti medieną.
Jis įsikūrė nedidelėje Flesbergo gyvenvietėje, Kongsbergo miesto pašonėje, apie 150 km nuo sostinės Oslo. Iš pradžių pusantro mėnesio dirbo nedidelių laivų, motorolerių, šešiaračių, keturračių motociklų, motorinių valčių ir kitokios technikos parduotuvėje. Tačiau parbdavys parduotuvę pardavė, o žmonėms pasiūlė darbą rastinių namų gamybos įmonėje. „Karkasinio namo statymas, įrengimas, aplinkos sutvarkymas – darbo daug ir labai įvairaus. Dirbu pagalbiniu darbininku, atlieku visus darbus, kuriuos tik nurodo įmonės savininkai“, – pasakojo S. Girdvainis.
Grožis nublanksta prieš darbą
Norvegijoje šiek tiek šalčiau, drėgniau nei Lietuvoje, žiemą daugiau sniego. „Visi žavisi Norvegijos gamta, kalnų peizažais, tačiau darbininkams grožis nublanksta prieš darbą. Po dvylikos valandų grįžti namo taip pavargęs, kad sunku išlaikyti šauktą rankoje“, – prasitaria vyriškis. Dirbti kartais reikia ir šeštadieniais. „Visa paguoda – darbas, jis padeda užsimiršti, lengviau išgyventi išsiskyrimą su šeima. Blogiausia – per išeiginės, nes nėra veiklos: pažiūri televizorių, pabendrauji su namiškiais ir viskas“, – tarsteli S. Girdvainis.
Norvegijoje statybininko nuo darbų „neatleidžia“ nei lietus, nei sniegas. Pietų pertrauka trunka pusvalandį. Kur ir ką valgyti – darbininko problema. Žiemą visi lenda į automobilius ir kerta atsineštus sumuštinius. Sunegalavęs žmogus, pasiskundęs šefui, užuojautos nesulaukia. Jam patariama šilčiau apsirengti, o kartą darbdavys atsakė taip: „Per mažai darbe judate, jei sugebate sušalti ir susirgti“. Per devynerius metus tik kartą buvo nutrauktas darbas, kai spaudžiant šalčiui, apledijo rąstai, dėl to tapo pavojinga dirbti.
Maisto vežtis neapsimoka
Darbininkams įmonė nupirkusi autobusiukus, jais patys važiuoja į statomus objektus, slidinėjimo trasas. „Dirbti Norvegijoje lengviau, nes įmonės turi daug technikos, traktorių, ekskavatorių, įrankių“, – palygino S. Girdvainis.
Iš užsienio atvykę darbininkai gyvena vagonėliuose su minimaliais patogumais. Darbdaviai nenori investuoti į atvykusiųjų gyvenimo sąlygų pagerinimą, nes mano, kad darbuotojui po darbo reikia tik… lovos permiegoti. Vyrai maistą gamina bendrose virtuvėse, tačiau pandėliečiui pasisekė: jis su bendradarbiu gyvena viename vagonėlyje, turi po miegamąjį, o svetainės kampelyje įsirengė virtuvėlę, todėl nereikia laikyti maisto bendrose virtuvėse, kur jis kartais „išgaruoja“.
„Kai kurie vyrai labai mėgsta gaminti valgį, o aš virtuvėje šeimininkauju minimaliai ir tik iš reikalo: išsiverdu mėsos, užsiplikau sriubos iš pakelių, pasigaminu sumuštinių, išsiverdu arbatos“, – buities detales vardija pašnekovas. Jei pirmaisiais metais iš Lietuvos į Norvegiją jis gabenosi daugybę maisto, tai dabar jį vežti nebeapsimoka. „Kai visi delnais plojo ir laukė euro, aš jų vis klausiau, ar bent viena pinigų reforma buvo naudinga paprastam žmogui? Lietuvai įžengus į euro zoną, maisto kainos tapo tragiškos – jos baigia pasivyti norvegiškąsias“, – retai į Lietuvą grįžtančiam pandėliečiui šis pokytis ypač ženklus.
Norvegams už tą patį darbą moka daugiau
Dabar Norvegijoje pandėlietis dirba kartu su abiem sūnumis. Vyriškis atkreipė dėmesį, jog užsieniečiams nerūpi darbininko specialybė, nereikia rodyti studijų baigimo diplomų, svarbiausiai sugebėjimai ir sąžiningumas. Apmaudu tik dėl to, kad norvegams už tą patį darbą mokamas didesnis atlygis. „Lietuviai – dievo pamiršti vaikai, aria juodai ir niekas nekovoja už jų teises. Priešingai nei lenkai, kurie įkūrę profesines sąjungas, reikalauja savo teisių“, – paaiškino emigrantas.
Anot jo, lietuviai dėl mažesnio atlyginimo pyksta ant darbdavių, keikia juos, pats švelniausias epitetas – asilas. „Pyktis nieko gero neduoda. Jei aš būčiau ne asilas, tai turėčiau darbininkų grupę ir man jie dirbtų, o dabar yra atvirkščiai ir turiu su tuo susitaikyti arba grįžti namo“, – aiškina S. Girdvainis bei priduria, jog norvegų darbdaviai neskirsto žmonių į ponus ir juodadarbius, šefai nebijo darbo, kai laikas spaudžia, kartu su visais dirba juodžiausius darbus.
Įmonės savininkams prestižas per šv. Kalėdas pakviesti darbuotojus į restoraną, pavaišinti, įteikti dovanų. Norvegai ekonomiški, todėl dažniausiai dovanoja darbinius drabužius, tačiau žmonėms ir toks dėmesys teikia malonumą.
Saugi ir blaivi valstybė
Pandėliečio nuomone, Norvegijoje labai saugu, pasidėjus daiktą kokioje nors vietoje, po savaitės ten jį ir rasi. Darbdavys kolonėlėje ar parduotuvėje sutartoje vietoje palieka varžtus, klijus ar kitokius statybai reikalingus daiktus, kurias liepia pasiima į objektą važiuojantiems darbuotojams. Niekam nekyla minčių, kad juos kas nors susirinks. Norvegams alkoholis darbe – tabu. Svaigieji gėrimai parduodami tik specializuotose parduotuvėse, tokio dydžio mieste kaip Rokiškis alkoholiu prekiauja tik vienoje parduotuvėje. Prekybos centruose galima įsigyti alaus, tačiau vakare, likus valandai iki centro uždarymo, jis neparduodamas. Norvegas nustemba sužinojęs, kad Lietuvoje vyko diskusijos apie prekybą alkoholiu degalinėse. Norvegijoje prekyba svaigalais labai ribojama, o gatvėse neišvysi neblaivaus, svirduliuojančio norvego, nebent emigrantą.
Viešnioms laiko neturi
Pandėlio pradinėje mokykloje mokytoja dirbanti emigranto žmona Daiva Girdvainienė iki šiol nepabuvojo Norvegijoje. Atvykusiems į svečius giminaičiams ten nėra kas veikti, nes emigrantai daug ir sunkiai dirba. Norint pakeliauti, reikia iš darbdavio skolintis automobilį. Be to, išvykos reikalauja išlaidų, o lietuviai pluša tam, kad galėtų kuo daugiau sukaupti ir parvežti namo.
„Kai baigsiu „kadenciją“, tuomet ją pasikviesiu į svečius, pasigrožėsime gamta, apžiūrėsime šalį ir simboliškai kartu visam laikui grįšime į Lietuvą“, – juokiasi pašnekovas. Jis tikina, kad emigracija laimės nesuteikė, tik pinigų. Grįždamas namo vos du – tris kartus per metus, jis taip ir nepamatė, kaip augo jo dukra ir du sūnūs…
Santaupas investavo į namą
Devynerių metų santaupas šeima investavo į nuosavą namą. Tris vaikus auginusi šeima gyveno Pandėlio mokyklos bendrabutyje ir svajojo apie savo kampą. S. Gridvainiui pradėjus dirbti užsienyje, jie nusipirko Pandėlyje seną namą, pristatė dalį pastato, iškėlė antrą aukštą. Statybos užtruko net penketą metų, šiemet šeima jame šventė pirmąsias šv. Velykas.
Karkasinis namas pastatytas laikantis skandinaviškų tradicijų: panaudota daug natūralių medžiagų, iš lauko nudažyta dažais, kurie nesudaro plėvelės, neatšoka, nesilaupo, neskeldėja. Sumontuoti mediniai langai su stiklo paketais. Ypač didelis dėmesys kreiptas į sienų, stogo apšiltinimą, kai kuriose patalpose įrengtas grindinis šildymas. „Kai firma montavo šildymo sistemą, tai juokėsi, jog šio namo galima ir nebešildyti“, – prisiminė S. Girdvainis.
Tačiau įkurtuvių džiaugsmą temdo statybininkų paliktas brokas. Virtuvėje suskilo arka, atšoko lango angokraštis, katilinėje nuo sienų atšokinėjo plytelės, laiptinėje per stoglangį pradėjo tekėti vanduo, kas leidžia įtarti, kad nesandarus pastato stogas.
„Prie smulkmenų stengiamės nesikabinėti, tačiau broką reikia ištaisyti. Grįžęs namo skambinau statybininkui, jis žadėjo atvažiuoti, bet nesirodo. Pasitikėjome statybininkais, kiekvienam darbui sutarčių nedarėme, o dabar jie mus už nosies vedžioja“, – teigė S. Girdvainis. Jo nuomone. Lietuvoje pasiryžus statyti ar rekonstruoti namą, reikėtų labai atidžiai rinktis statybininkus ir visus darbus įteisinti sutartimis.
Girdvainių namą rekonstravusiai statybininkų brigadai vadovavo Dalius Andriūnas iš Žiobiškio. Jis teigė, jog per darbymetį neturi laiko nuvykti ir apžiūrėti namo, įvertinti, kas kaltas dėl atšokinėjusių plytelių, suskilusios arkos: medžiagos ar statybininkų darbas. Mat karkasinio namo sienos turi savybę „judėti“, „vaikščioti“, todėl kartais per tam tikrą laiką skilinėja sienos, lubos. „Didelių problemų tame name nėra, viskas pataisoma. Žadėjau atvažiuoti, tačiau labai palankus oras statyboms, todėl dirbame kituose objektuose ir nespėjame“, – teisinosi D. Andriūnas, pažadėjęs artimiausiu metu išspręsti iškilusias problemas.
Dalia Zibolienė
