Negailestingas laikas vykdo savo misiją… Rajoninis laikraštis nuvinguriavo gilią, permainingą ir ilgą gyvavimo atkarpą. Koks jo veidas ir širdis būtų be ištikimų informacijos vartotojų? Šį kartą apie juos – buvusį „Gimtojo Rokiškio“ žurnalistą, literatą Joną Varną, bibliotekininkę Stefaniją Bliūdžiūtę ir aktyvų visuomenininką, prieškario Lietuvos kariuomenės karį, politinį kalinį Feliksą Mažeikį – gyvenusius su rajonine spauda, kantriai laukusius kiekvieno laikraščio numerio, pozityviai žvelgusius į pateiktą informaciją. Deja, išėjusius į amžinybę, nebesulaukusius „Gimtojo Rokiškio“ jubiliejaus.
Apie kantrybę ir pamokymus
Buvusį rajoninio laikraščio žurnalistą Joną Varną prisimenu kaip aktyvų periodikos skaitytoją. Būdavo, tyliai pravers Rokiškio miesto bibliotekos filialo, įsikūrusio mokyklos-darželio „Ąžuoliukas“ patalpose, duris ir kelias valandas skaitys naujausią periodiką. Minėtoje švietimo įstaigoje mokėsi pradinukai. Per pertraukas su didžiausiu entuziazmu būrys moksleivių atbėgdavo į biblioteką. Gyvenimas virdavo, kunkuliuodavo: vieni atnešdavo perskaitytas knygeles, kiti rinkdavosi naujas. Tuo laikotarpiu dirbau su kolege Sigita Kavaliauskaite-Tvirkutiene, stengėmės, kad bibliotekoje būtų tylu, bet vaikai yra vaikai…
Įdėmiai skaitantis spaudą kantrusis Jonas Varnas kilstelėdavo galvą, po to – akinius, peržvelgdavo šurmuliuojančių moksleivių būrį ir vėl pasinerdavo į rajono, Lietuvos ir pasaulio įvykius, aprašytus spaudoje, žinodamas, kad nuaidėjus skambučiui įsiviešpataus ramybė.
Tik baigiantis darbo valandoms gerbiamas Jonas užkalbindavo bibliotekininkes. Perskaitęs mano „Akcentų“ rubriką, dažnai pasiteiraudavo: „Ar minėtasis eseistikos personažas Vaciukas ar Magdutė vaikšto Suvainiškio ar Rokiškio gatvėmis?“ Aš atsakydavau, kad dažnai šį klausimą „Akcentų“ skaitytojai užduoda mano mamai… Taip su gerbiamu Jonu išsirutuliodavo įdomūs literatūriniai pokalbiai. Jis negailėdavo gražių padėkos žodžių už mintis, išsakytas „Akcentuose“. Man profesionalaus žurnalisto nuomonė ir vertinimas buvo labai svarbus. Prisimenu ir literatūrinius jo pamokymus. Jis sakydavo, kad jeigu miniatiūras parašei vakare, o renginys rytoj, geriau jų neskaityti, tegu „susiguli“, o pasirinkti skaityti gali anksčiau sukurtąsias. Tą ir jam patardavę profesionalai rašytojai bei poetai. Kai kalbėdavome apie mano kūrybą, Jonas neieškodavo žodžių kišenėje, labiausiai vertindavo šmaikščias, gilios potekstės miniatiūras. Tai skatino mane dar labiau stengtis. Neslėpsiu, Jonas Varnas dažnai klausdavo, kada išleisiu miniatiūrų knygą? To nepadariau iki šiol… Kiekvienas turime savo gyvenimo filosofiją. Visada vadovaudavausi mintimi, kad save reikia atiduoti kitiems, o sau – kas lieka… Vadovaudamasi tokia gyvenimo filosofija einu per gyvenimą ir šiandien. Sekasi, o gerbiamo Jono Varno pamokymų neužmiršau iki šiol.
Intelektualioji Stefutė
Dirbdama Rokiškio miesto bibliotekos filiale, žavėjausi aktyvios skaitytojos, buvusios bibliotekininkės Stefanijos Bliūdžiūtės asmenybe. Nepaprasto intelekto, stilinga, visada pasitempusi, skrupulingai nuosekliai susiplanavusi dienos veiklas Stefutė ateidavo į biblioteką. Prisimenu tylius vakarus bibliotekoje, kai „Gimtojo Rokiškio“ puslapius vartydavo Stefutė, o Jonas Varnas, džentelmeniškai žvilgtelėjęs, klausdavo jos, ar jau perskaitė rajoninį laikraštį? Atrodė, kad šių žmonių gyvenimai suaugę su „Gimtuoju Rokiškiu“.
Meilė knygoms, intensyvus periodikos skaitymas, domėjimasis įvairiomis mokslo šakomis ir didžioji sudėtingo gyvenimo mokykla išugdė nepaprasto intelekto asmenybę. Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos direktorius Gediminas Matiekus dažnai prisimena bibliotekininkę Stefaniją Bliūdžiūtę. Jam nemažai teko su ja bendrauti, kai dirbo rajono Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausiuoju inspektoriumi-metodininku, o Stefanija Bliūdžiūtė tuomet dirbo šio skyriaus bibliotekoje. Kaip prisimena gerbiamas G. Matiekus, paprašius paieškoti informacijos (interneto tuomet nebuvo!), užduotį bibliotekininkė atlikdavo labai atsakingai ir profesionaliai. Ji neužmiršdavo paklausti, ar informacijos užteko? Ogi ji ta pačia tema papildomos informacijos suradusi… Tai buvo savo profesijai pasišventusi asmenybė. Ja džiaugėsi viso rajono švietimo įstaigų pedagogai, o ir pati Steputė, prisiminusi tą laiką, kada dirbo Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus bibliotekoje, dalinosi šviesiais prisiminimais. Jai čia dirbti buvo labai gera.
Prisimenu, kaip intelektualioji bibliotekininkė džiaugdavosi „Gimtojo Rokiškio“ puslapiuose radusi informaciją apie „Versmės“ leidyklos leidžiamas monografijas, pasakodavo apie bendravimą su šios leidyklos monografijų sudarytoju ir vyriausiuoju redaktoriumi, Rokiškio krašto garbės piliečiu Venantu Mačiekumi. Kruopščiai ir atsakingai kaupė kraštotyros medžiagą, ją sistemino, apdorojo, tikslino. Deja… Išleistos dviejų dalių monografijos „Juodupė“, kuriai rengė savo straipsnius, intelektualioji Stefutė nebesulaukė…
Mūsų bendravimas su Stefute nutrūko, kai perėjau iš miesto bibliotekos dirbti į tuometinę Rokiškio „Romuvos“ gimnazijos biblioteką. Retkarčiais susitikdavome, nes gyvenome toje pačioje gatvėje. Gerbiama Stefutė ir toliau aktyviai skaitydavo „Gimtąjį Rokiškį“ miesto bibliotekoje. Perskaičiusi ir sužinojusi jame informaciją apie mano bendradarbiavimą su Kanados lietuvių laikraščiu „Tėviškės žiburiai“, pasiteiravo, ar negalėčiau jai duoti peržiūrėti turimų numerių. Leidinio bendradarbiams redakcija oro paštu siųsdavo laikraščius. Visą šūsnį Kanados lietuvių spaudos nunešiau aktyviajai skaitytojai.
Po kiek laiko gatvėje sutikau Stefutę. Ji dalį „Tėviškės žiburių“ jau buvo peržiūrėjusi, džiaugėsi, kad surado informacijos apie savo gimines, o aš džiaugiausi, kad mano bendradarbiavimas Kanados lietuvių spaudoje pasitarnavo bibliotekininkės giminių paieškai. Perskaičiusi visus periodinius leidinius, gerbiama Stefutė mane pasikvietė į svečius. Su ja daug kalbėjome apie literatūrą, kultūros ir švietimo problemas. Nuo jos sklido nepaprasta šviesa ir šiluma. „Norėjau kuo greičiau peržiūrėti spaudą, kad tik spėčiau grąžinti, nenumirčiau“, – sakė pašnekovė. Tas susitikimas su ja man buvo paskutinis. Intelektualioji Stefutė iškeliavo į amžinybę…
Gyvoji enciklopedija
Su „Gimtuoju Rokiškiu“ buvo suaugęs ir aktyvus visuomenininkas, šį pavasarį iškeliavęs į amžinybę Feliksas Mažeikis. Dažnai tekdavo gerbiamą Feliksą pakviesti į gimnazijos bibliotekoje organizuojamus renginius. Jei tik galėdavo, niekada neatsisakydavo dalyvauti, o įkūrus Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Rokiškio skyrių, bendravimas su šiuo žmogumi dar labiau suaktyvėjo. Prisimenu, paskambindavau, pakviesdavau ateiti… Gerbiamas Feliksas mandagiai padėkodavo ir išvardindavo visą virtinę renginių, kuriuose jam tą dieną reikėsią dalyvauti. Gerbdama jo solidų amžių, renginio dieną paskambindavau, primindavau… Jis atsakydavo, kad jau skaitęs informaciją „Gimtojo Rokiškio“ puslapiuose apie organizuojamą priemonę. Šis žmogus turėjo labai gerą atmintį. Jeigu darbe reikėdavo išaiškinti kraštotyros pobūdžio informaciją, patikslinti faktą, gerbiamas Feliksas Mažeikis buvo gyvoji enciklopedija.
Laimė juos pažinojusiems
Tai tik keli šių ypatingų žmonių gyvenimo akcentai. Pačios nuoširdžiausios bendravimo akimirkos niekada neišblėsta, jų neužpusto užmaršties dulkės. Ištikimieji „Gimtojo Rokiškio“ skaitytojai su rajonine spauda gyveno kelis dešimtmečius. Ir dar… Jie visi turėjo labai gražią savybę: vykstant renginiams, nors turėdavo labai daug vertingos informacijos, niekada nesiverždavo kalbėti, o tai darydavo tik pakviesti, paraginti. Jų pasisakymai buvo konkretūs, aiškiai suformuluoti ir labai lakoniški. Tokiomis savo asmeninėmis savybėmis jie gerbė kitus, o tuo pačiu ir save. Laimė buvo visiems, pažinojusiems šiuos Rokiškio krašto šviesulius.
Reda Kiselytė, Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio bibliotekos vedėja
