Pabraižymais ant lentos medžio skulptoriaus karjerą pradėjęs rokiškėnas Gintaras Varnas šiandien žinomas visoje Lietuvoje, o jo skulptūrų galima rasti ir Venesueloje, Malaizijoje, Norvegijoje, Gruzijoje, Olandijoje, Danijoje, Rusijoje… Kitą savaitę Respublikos gatvėje G.Varnas atidarys „Meno artelę“, kur ir rokiškėnai, ir miesto svečiai galės įsigyti vienetinių medžio darbų bei kitokių kūrinių…
Pabraižymai ant lakuotos lentos
Šiandien Gintaras jau žino, kad droš iki gyvenimo pabaigos. Tiesa, prieš pradėdamas skulptoriaus karjerą, jis 13 metų dirbo Rokiškio policijoje. Paklaustas, kodėl rinkosi šią darbo vietą, prisipažino nuo mokyklos laikų „turėjęs minčių“ ten dirbti. Mintys realizavosi, o uniformuotame darbe pamatęs „ir juodo, ir balto“ būsimas drožėjas išėjo iš ten dėl sveikatos. To, kas buvo, nesigaili. Be to, jaunas išėjęs pensijon dar turi laiko pasidžiaugti gyvenimu. „O policija – gera mokykla. Netgi džiaugiuosi, kad galėjau tai patirti – per 13 metų pamačiau įvairių žmonių charakterius ir kaip sugertukas prisikaupiau kokių tik nori istorijų“, – psichologines tiesas dėsto drožėjas.
Gintaro menai prasidėjo „pabraižymais ant lentos“ mokykloje „epizodiškai pripuolant“. „Rokiškyje nebuvo daugiau kur pasireikšti – nebent ant lakuotos lentos pabraižyti“, – juokiasi pašnekovas.
Pirmoji jo pažintis su kaltais buvo tuomet, kai su draugu nutarė mokytis statybininko profesijos. Pašnekovas sakė neseniai suradęs savo pirmuosius mokykliniais laikais sukurptus kūrinėlius: nykštukas ant eglinio pagalio, stirna ant drebulinės lentos, špyga iš liepos. O „profkė“, anot Gintaro, davė naudos. Kad ir supratimą apie medžiagas, jų sudėtines dalis, struktūrą, stiprumą…
Dvejonės tarp realybės ir meno
Drožėjas sako, jog gyvenimo ieškojimuose jis dvejojo – tuo pat metu ir kriminalai, ir menai traukė. „Niekas gi tuomet negalvojo, kad iš drožybos būtų įmanoma gyventi. Visi rinkosi realias profesijas, o aš tada kaip tik skaičiau daug kriminalų. Ir prisiskaičiau…“ – šiandien apie pasirinkimus svarsto Gintaras.
Gyvenimas taip susiklostė, kad išbandė ir vieną, ir kitą. Tiesa, „drožybos laikotarpis“ gali užsitęsti gerokai ilgiau nei darbas policijoje. Gal ir visą gyvenimą. „Medis mane labiau traukia. Kitkas gali sudominti tik epizodiškai, o medžio kvapas – visas gyvenimas“, – svarsto pašnekovas. Tik neseniai Gintaras išsiaiškino, kad jo senelis, pasirodo, irgi buvo „prie medžio“ – gamino vežimus, važius, drožė klumpes, batus ir ketvirtadieniais visu tuo „targavodavo“.
Dabar jau žinomam medžio meistrui Gintarui lieka tuštuma, kai jo sukurtą skulptūrą užsakovai išsiveža. „Laikas nuo laiko norisi pamatyti, kaip ją laikas paveikė, sniegas ir lietus pataisė“, – kalba medžio skulptorius. Akmenį jis irgi išbandė. Visai neblogai pavyko, bet vis tiek medis savo šiluma nusveria, akmens neįveikia.
Prieš mokytojus
Gintaras – savamokslis, jis nusiteikęs prieš mokytojus. „Apsaugokit tik nuo jų. Tegu žmogus pats atranda savo kelią“, – ne kartą yra sakęs puslapio herojus. Geriausia mokykla jam – drožėjų pleneras, kuriame kartu kuriamos skulptūros, o skirtingą patirtį turintys kolegos vienas iš kito kažko pasisemia, aptaria, šneka, kalba.
Gintaras įdomiai svarsto ir apie autoritetus. Mat jie, dabartiniai medžio skulptoriai, turi kokios nori technikos, o Lionginui Šepkai (garsiausiam praėjusio amžiaus Lietuvos dievdirbiui) vis tiek niekas neprilygsta, nors šis dirbo paprasčiausiu „čvieku“ ir paplotu peiliu. Ką su šiais padarė, anot G.Varno, genialu. „O išvažiavo Vilniun, gavo gerus kaltus ir suprastėjo darbai“, – pastebi drožėjas.
Šiandien Gintaro autoritetas – šviesaus atminimo anykštėnas Jonas Tvardauskas. Ypač šio žmogaus įtaką pajuto tuomet, kai jo jau nebebuvo. „Lyg ir istoriją kažkokią man perdavė. Žmogus, dirbęs su kitais meistrais, kurių taip pat jau nebėra. Kur gausi tokios patirties, kokioj knygoj perskaitysi?“ – šiltai apie kolegą kalba Gintaras.
Kai stalas pilnas – ne menai galvoj
Jo paties medinės skulptūros gimsta – nelygu diena, nuotaika bei įkvėpimas – ir per savaitę, ir per dvi. Be to, reikalavimai sau vis auga. Štai jau senokai, dar skulptoriaus karjeros pradžioje, išdrožė piemenuką „su visokiausiais ažūrais“. Visai neblogas atrodė. Tačiau vėliau prasidėjo formų, mūzų ieškojimai. Įkvėpimas, Gintaras neslepia, atsiranda tuomet, kai jį kas sunervina, supykdo – tada „eina šonan nuo visko“ ir gimsta neblogas eskizas. „O kai pinigų pilnos kišenės, oras geras, paukšteliai čiulba, stalas pilnas – ne menai galvoj“, – juokiasi rašinio herojus. Jis jau pastebėjo – kai menininką skriaudžia, uja, kai laiko niekam nebelieka, tada jis padaro geriausius darbus.
„Drožti ne taip paprasta“, – pripažįsta Gintaras. Reikia geležinės kantrybės ir sveikatos. Be to, jis turi geležinę taisyklę – jei geria, nedrožia, o jeigu jau drožia, geriausiai sekasi po pietų iki vėlumos. „Tada laiko matai išsijungia“, – atvirauja kūrėjas.
Neieško sau priekaištų
Jis ne kartą dalyvavo respublikinėje konkursinėje parodoje Liongino Šepkos premijai laimėti, aplankė daugybę medžio drožėjų plenerų. Neskaičiuojant Rokiškio, kai su žinomiausiais Lietuvos medžio skulptoriais kūrė Liongino Šepkos parką, ne kartą dirbo kūrybinėse stovyklose Vilniuje, Alytuje, Kulautuvoje, Kupiškyje, Panevėžyje, Pakruojyje, Anykščiuose, Zasoje (Latvija).
Išpildė ir eilėje prie jo menų stovinčių rokiškėnų norus: Skemai ir Kavoliškis, sako, jo kūryba jau „užgrūsti“, ir apskritai kiekviename didesniame rajono miestelyje stovi bent po vieną Varno skulptūrą. „Kai einu pro jas, neieškau sau priekaištų… Bet pastebiu, kad vienoj ar kitoj vietoj galėjau ir kitaip paeksperimentuoti“, – prisipažįsta Gintaras.
Jis jau yra išdrožęs apie 200 didelių kūrinių. Vien tik viename Vilniaus parke stovi jo 16 didelių skulptūrų. Jų yra ir Kaune, Utenoje, Kupiškyje, Panevėžyje. Užsienio šalis, kur išvažiavo rūpintojėliai, angelai, šventieji, irgi būtų galima ilgai vardyti. Štai norvegams jis yra padaręs net ant stogo dedamą koplyčią.
Rūpintojėlių reikia mažiau
Užsakovų skulptorius neskirsto į turtingus ir neturtingus: jeigu užsisako, vadinasi, reikia. Kad ir „pasimandražinti“. „Kaip bebūtų, lietuviams medinė kultūra – priimtina. Be to, medis dabar ilgiau stovi, yra priemonių, padedančių jį išsaugoti“, – kalba kūrėjas. Jis pastebi, kad žmonėms jau mažiau reikia rūpintojėlių, nors angelai – vis dar populiarūs. Kurdamas Gintaras vis nukrypsta prie modernizmo, eksperimentuoja, paskui vėl grįžta prie kryždirbystės, taip pajausdamas pilnatvę. Štai drožė angelų trejybę. Įdėjo ir pagoniškus ženklus. Klebonas tik galvą pakraipė. „O ką? Gal kūrėjas kažką tokio kurdamas galvojo… Katalikai pripažįsta visus. Tik ne pagonis. Aš – irgi ne pagonis, bet man jų ženklai nesvetimi“, – kalba eksperimentatorius ir ramina: šv. Petro su alaus bokalu jis nedroš, vis tiek priderins dangaus raktus.
Nauja jo kūryboje – ir nuogos moterys. “Subtilus dalykas – vyrą drožti lengviau“, – prisipažįsta drožėjas ir džiaugiasi, kai gauna užsakymą, kuriam įgyvendinti duodama laisvė. „Tada ir išsitaškau – ir širdį, ir dūšią atiduodu“, – šypsosi Gintaras Varnas.
Reda MILAKNIENĖ
