„Ignoruodamas rinkimus rinkėjas praranda teisę kritikuoti valdžią“

Politinė reklama

Pokalbis su politinės partijos “Sąjunga TAIP” Nr. 18 kandidatu į Seimo narius Rokiškio vienmandatėje apygardoje Virginijumi LUKOŠIŪNU.

– Kaip manote, ar rokiškėnui įdomu skaityti apie politikus?

– Man ne. O Jums? Juokauju. Domiuosi tik politikų darbais, siūlymais, įstatymų projektais, retkarčiais atkreipiu dėmesį į skandalus, kai į juos įsipainioja išrinktieji. Niekad nesidomiu politikų asmeninio gyvenimo detalėmis – net ir jie turi teisę į privatumą. Bet žmonės skirtingi, skirtingas jų ir informacijos poreikis: vieni nekantriai laukia naujienų iš Seimo posėdžių salės, stebi tiesiogines transliacijas, o kitus domina tik pikantiškos detalės iš politikų miegamojo… Liūdna, bet vis labiau populiarėja “geltonoji spauda”. Aš ją vadinu “purvasklaida”. Joje tikrąją žurnalistiką vis labiau užgožia reitingų vaikymasis ir siekis gauti kuo daugiau pelno. Turbūt nedaug suklysiu sakydamas, kad politikais visai nesidomi 30-40 proc. žmonių, jie neateina ir į rinkimus. Rinkėjas turi tokią teisę, bet ignoruodamas rinkimus jis praranda ir moralinę teisę kritikuoti valdžią, nes jos nerinko.

– Ar politikas gali tapti žinomu ir be žiniasklaidos?

– Ne tik gali, bet ir privalo. Tikrą politiką visuomenė įsimena ir vertina už jo darbus, išskirtines charakterio savybes. Žiniasklaida apie tai tik informuoja. Deja, dalis Seimo narių ir net partijų lyderių yra žiniasklaidos – ypač televizijos – “produktai”. Nė nevartę politikos elementoriaus, per vieną dieną jie tampa “politikos elitu”. Ir vien todėl, kad žmonės ekrane nuolat mato, kaip jis ar ji gražiai šoka, dainuoja, o gal tik yra kokios nors humoro laidos personažas… Į politiką einama nuosekliai, nuo žemiausių grandžių – visuomeninės veiklos, agitacinės medžiagos platinimo, dalyvavimo politikų rinkimų kampanijose. Prieš kandidatuojant į Seimą reikėtų ne vieną kadenciją dirbti savivaldybės taryboje, nes tik taip perprantama politikos virtuvė ir – svarbiausia – rinkėjams suteikiama galimybė tave pažinti.

– Kodėl politikai labai retai dėsto savo mintis spaudoje?

– Galbūt nemaža dalis politikų neturi ką pasakyti, nes į politiką pateko atsitiktinai, kaip spaudos ar televizijos “produktai” arba tiesiog kaip partijos “sąrašiniai”. Tokių paklusnių partinių rankų kilnotojų apstu ir Seime, ir savivaldybių tarybose. Dalis politikų vengia spaudos, nes ši vis dažniau stokoja objektyvumo, nešališkumo. Net ir nacionaliniuose dienraščiuose stinga analitinės tiriamosios žurnalistikos. Kai kurie politikai ne savo noru yra tapę tikromis žiniasklaidos “žvaigždėmis”, todėl nė nebenori girdėti apie spaudą. Žinoma, yra ir tokių politikų, kurie nuoširdžiai dirba savo darbą, stengiasi maksimaliai vykdyti savo įsipareigojimus rinkėjams – jie nesirūpina savo veiklos viešinimu.

– Ar domitės kurios nors kitos šalies spauda?

– Laikraščiams “Komsomolskaja pravda” ar “Izvestija” nostalgijos nejaučiu, nors gal ir įdomu būtų kai kada juos pavartyti, palyginti, kuo skiriasi lietuviška demokratija nuo rusiškosios, kaip skamba mūsų laisvas žodis ir buvusiųjų sovietinių respublikų. Galimybes domėtis Vakarų spauda man, kaip ir daugeliui, riboja kalbos barjeras. Bet informacijos alkio nejaučiu – tam yra televizija ir visagalis internetas. Kartais netgi pavargstu nuo milžiniškos informacijos lavinos. Blogiausia tai, kad dauguma jos yra neigiamo pobūdžio. Kartą pabandžiau paanalizuoti vieno respublikinio laikraščio pirmo puslapio antraštes: 9 iš 10 skelbė negatyvą.

– Prenumeruojate ar perkate laikraščius?

– Prenumeruoju “Gimtąjį Rokiškį” ir perskaitau jį visą iki paskutinio skelbimo, išskyrus horoskopus. Respublikinių dienraščių neprenumeruoju, nes jie labai stori ir “neekonomiški” – sumoki už visą, o įstengi perskaityti tik dalį. O jei rimtai, spauda jau net ir vidutines pajamas gaunančiam žmogui tapo sunkiai įperkama. Žmonės vis mažiau skaito. Spaudai privalu taikyti mokestines lengvatas, kad ji būtų įperkama visiems. Toks žingsnis teigiamai atsilieptų ir politikai: tik smalsūs ir apsiskaitę rinkėjai gali teisingai įvertinti tikrus politikus ir vienadienius “pranašus”, “tautos gelbėtojus”.

– Kokia labiausiai patinka radijo laida?

– Dabar turėčiau pradėti vardyti pačias rimčiausias analitines laidas, bet… esu toks, koks esu. Mano darbas nuobodokas, technokratinis, dirbu vienas, todėl rimtos analitinės laidos galėtų ir depresiją įvaryti. Mano kabinete nuolat skamba komercinės radijo stotys, dažniausiai “Lietus”, “Radiocentras”, anksčiau mėgau ” M-1″, bet pastačius naująjį retransliacijos bokštą šios stoties priėmimas labai suprastėjo. Žinoma, retkarčiais paklausau ir LRT. Mėgstamiausia radijo laida – “Ant kalno mūrai” ir nuolat gerai nusiteikę jos vedėjai Jonas Radzevičius ir Marius Berenis. Jie savo gera nuotaika užkrečia visai dienai.

– Jūsų nuomone, kas žiniasklaidai yra tabu?

– Liūdna, bet medijoms lieka vis mažiau tabu. Spauda, vaikydamasi reitingų ir bandydama įtikti net ir prasčiausio skonio skaitytojams, dažnai rašo tokiomis temomis, kurias anksčiau vengdavo aptarinėti net didžiausios kaimo “pletkininkės”. Džiaugiuosi, kad “Gimtasis…” dar žino, kas yra tabu.

– Ar esate kam nors padovanojęs kurio nors laikraščio prenumeratos kuponą?

– Tikrai ne, bet daugelį tokia dovana pradžiugintų. Ačiū už gerą idėją.

Partijos sąraše kandidato Nr. 68

Politinė reklama bus apmokėta iš politinės partijos „Sąjunga TAIP“ rinkimų sąskaitos. Užs. 26

Kalbėjosi Rita BRIEDIENĖ