Dvidešimt penkios valandos ore ir rokiškėnė Justina Malciūtė su draugu Edgaru atsidūrė vienoje įspūdingiausių Indonezijos salų – Balyje. Beveik mėnesį atostogas nuostabiame gamtos prieglobstyje praleidusi pora sako, jog tai, ką pamatė ir patyrė, išliks ilgam.
Į tolimą kraštą – ekspromtu
Danijos sostinėje Kopenhagoje po mokslų įsikūrusi kraštietė labai mėgsta keliauti. Justinos aplankytų vietų sąrašas – įspūdingas. Be daugeliui įprastų Prancūzijos, Portugalijos, Turkijos ar Italijos, mergina apkeliavo ir kelias Rytų šalis. Paskutinioji kelionė – į Balio salą.
„Apie kelionę į egzotišką Rytų kraštą galvojom nuo pavasario. Indonezija, o tiksliau – Balio sala, buvo pirma toptelėjusi mintis. Smalsumą dar labiau sužadino teigiami draugų, kurie ne per seniausiai ten lankėsi, atsiliepimai. Šiek tiek „pasiguglinome“ apie gamtą, klimatą ir ilgai nelaukę užsisakėme lėktuvo bilietus. Kelionei turėjom 4 savaites, iš jų 3 praleidom Balyje, o likusią skyrėme šalia esančioms Gilio ir Lomboko saloms apžiūrėti“, –pasakojo kraštietė.
Pasak Justinos, ne ką spontaniškesnis buvo ir pasiruošimas kelionei į kitą pasaulio kraštą: „Ruošėmės labai mažai. Turbūt daugiausia laiko praleidome ieškodami patogiausių ir pigiausių skrydžių. Viešbučių nerezervavome, nes į lėktuvą sėdome neturėdami konkretaus plano. Kadangi su Edgaru jau esame keliavę po Aziją, vieningai nutarėme, jog smulkiai susiplanuoti tokios kelionės neverta. Kaip tikri keliauninkai įsigijome „Lonely Planet“ kelionių gidą, susidėliojome preliminarų maršrutą. Žinojome kryptį, kur trauksime, ir tiek. Taigi pasilikome DAUG vietos improvizacijai.“
Kaip iš filmų scenarijaus
Po 25 valandų skrydžio su trimis persėdimais, keliautojai atsidūrė Balio saloje. Rodos, skrendant taip toli, privalu turėti daugybę bagažo: juk niekada nežinai, ko gali prireikti. Justina juokiasi – su savimi jie pasiėmė vos tris nedidelius krepšius: „Stengėmės turėti kuo mažiau daiktų. Edgaras sutalpino savuosius į nedidelę kuprinę, o aš, be kuprinės, dar pasiėmiau nedidelį sportinį krepšį. Visi mūsų daiktai – drabužiai: šortai, keletas marškinėlių, maudymosi kostiumėliai ir pora pležinių basučių. Taip pat asmeninės higienos priemonės, fotoaparatas ir, aišku, mūsų kelionės vadovas! Kadangi išskrendant orai buvo kiek vėsoki, teko pasiimti ir šiltų drabužių komplektą. Jie pravertė ir kelionėje, kai lipome į kalnus. Išvykdami žinojome, kad ilgai neužsibūsime vienoje vietoje, nesinorėjo apsikrauti lagaminais: jeigu kažko pritrūks, visada galima įsigyti vietoje.“
Viena įspūdingiausių vietų
„Balyje vyrauja tropinis klimatas – oro temperatūra išlieka aukšta visus metus. Dieną – vidutiniškai 30-33 laipsnių šilumos. Tiesa, nuo spalio iki balandžio tęsiasi drėgnasis sezonas. Mes atostogavome liepos mėnesį – sausąjį sezoną, tačiau lietaus irgi neišvengėme. Balio saloje yra keli aktyvūs ugnikalniai, kurių viršūnės siekia iki 3 km. Dėl jų salos pakraščiuose oras beveik visada gražus, bet kuo toliau judėjome į salos gilumą, tuo daugiau buvo kritulių“, – pasakojo keliautoja.
Didžiausią įspūdį egzotiškame krašte atostogavusiai kraštietei paliko Balio gamta: „Iš mano aplankytų vietų ši – viena įspūdingiausių: paplūdimiuose baltas smėlis, palmės, žydras vanduo, koralai. Salos gilumoje – tropinės džiunglės, kalnai, kriokliai, upės ir turbūt vienas gražiausių vaizdų – kalnų slėniai, nusėti ryžių terasomis. Pirmosiomis dienomis niekaip negalėjau atsižiūrėti į laiptuotus ryžių laukus. Buvau mačiusi jų nuotraukas, tačiau matant šį reginį gyvai, jis palieka daug didesnį įspūdį.“
Lėkštėje – skonių paletė
Pasak Justinos, Balyje ryžių plantacijos nieko nestebina, nes, kaip ir daugumos kitų Azijos šalių, ryžiai yra vienas pagrindinių daugumos patiekalų ingredientų. „Įprastas Balio patiekalas – ryžiai su daržovėmis, mėsa arba žuvimi, kartais su kiaušiniu. Kadangi saloje daugiausia gyvena hinduistų, populiariausia mėsa yra vištiena ir kiauliena. Kalbant apie patiekalus, pagal jų tradicijas tikras valgis turi apimti visus skirtingus skonius – aštrų, sūrų, saldų, rūgštų ir neutralų. Pavyzdžiui, neutralūs visada būna ryžiai, mėsa ir žuvis – aštrios, padažas – saldus, ryžių traškučiai – sūrūs, daržovės – rūgščios. Pasak vietos gyventojų, taip palaikomas mitybos balansas. Nustebino vegetariškų patiekalų gausa ir įvairovė. Restoranuose daugybė sojos patiekalų. Pirmą kartą ragavau taip vadinamos tempės, kurią turbūt galima apibūdinti kaip savotišką fermentinį sojos pupelių sūrį. Tempę supjausto nedideliais gabaliukas, paskrudina aliejuje ir valgo su saldžiarūgščiu padažu“, – atostogų meniu atskleidė Justina.
Pasak pašnekovės, Balio gyventojai labai didžiuojasi auginama ir gaminama kava: „Vidinėje salos dalyje veši ne tik ryžių laukai, bet ir kavos plantacijos. Kai kuriose galima paragauti ir įsigyti brangiausios pasaulyje kavos – „Kopi Luwak“. Ji gaminama iš vietinio gyvūno skrandyje apvirškintų kavamedžio vaisių. Mes irgi turėjome galimybę jos paragauti. Tiesą pasakius, kava kaip kava. Ji skanesnė už paprastą vietinę kavą, bet mums, ne gurmanams, kažkuo ypatinga nepasirodė. Priešingai, buvo sunku atsikratyti minties, jog kavos pupelės pabuvojo kažkokio gyvūno skrandyje…“
Nuo gyvatės išgelbėjo… klyksmas
Beklaidžiodami po egzotiškas salas, keliauninkai grožėjosi ne tik įspūdinga gamta, ragavo kiek neįprastą maistą, bet ir matė nemažai gyvūnų: beždžionių, driežų, jūrinių vėžlių. Susidūrimas su kai kuriais iš jų buvo bauginantis: „Turbūt labiausiai įsiminė džiunglėse susitikimas su… gyvate. Nusprendėme pamatyti vieną didžiausių Lomboko salos krioklių. Norėdami iki jo nusigauti, turėjome nueiti nemažą atstumą džiunglių takeliais. Drąsiai leidomės į kelionę, kol sutikome nedidukę, bet nelabai draugiškai nusiteikusią gyvatę. Iš pradžių ji ramiai miegojo ant akmens, pro kurį mums reikėjo praeiti, nes nebuvo kito kelio. Kai aš ėjau pro šalį, ši atsibudo ir pasiruošė gintis nuo atėjūnų. Truputį išsigandome… Po poros mano klyksmų gyvatė pasuko artimiausio krūmo link ir pasislėpė. Po šio susidūrimo nebebuvome tokie drąsūs, bet galiausiai pasiekėme krioklį.“
Namai-šventyklos
„Vietiniai žmonės labai malonūs, draugiški ir atsipalaidavę. Jie tamsaus gymio, turintys azijietiškų bruožų. Dauguma neaukšto ūgio, moterys – ypač smulkaus sudėjimo. Aš nesu didelė, tačiau Balyje buvau aukštesnė už daugelį vietinių moterų, o kartais – net ir vyrų. Dauguma kalba ar bent truputį supranta angliškai. Tačiau turistinėse zonose, kur mažai vietinių, vyrauja kiek kitokia atmosfera. Gatvės nusėtos kioskeliais, grožio salonais… Tokiose vietose geriau neužsibūti. Tikroji Balio kultūra pastebima kiek tolėliau nuo šurmulio“, – šypsodamasi pasakojo kraštietė.
Justina akcentavo salos gyventojų religinius papročius: „Apeigos užima gana didelę kasdienybės dalį. induistai turi daug įvairių dievų, šiems pristatyta daugybė šventyklų, skulptūrų ir paminklų. Kiekvieną rytą moterys suruošia nedidelius krepšelius dievams aukoti. Juose būna maisto, gėlių, smilkalų ir kitų mažų dalykėlių. Krepšelius neša ne tik į šventyklas, bet ir palieka prie namų, darbo. Įdomiausia tai, jog kiekvieni namai turi savo šventyklas. Kuo turtingesnė šeima, tuo didesnė ir puošnesnė jų namų šventykla. Tas pats principas galioja gyvenamiesiems pastatams. Einant pro šalį sunku atskirti, ar tai miesto šventykla, ar kažkieno namai! Baliečiai turi gilias šokių tradicijas, taip pat susijusias su dievų garbinimu. Kiekvieną vakarą galima stebėti spalvingus šokius, šokėjams groja orkestras. Kultūriniu atžvilgiu Balis gerokai skiriasi nuo Gilio ar Lomboko salų, kuriose daugiausia gyvena musulmonai.“
Pasivaikščiojimas ugnikalnio krateryje
Prieš apsilankymą Balio saloje, Justina ir Edgaras nemažai keliavo po Indiją, tad, pasak kraštietės, Balyje didelio kulturinio šoko nepatyrė: „Lyginome tai, ką matėme, ir galiu pasakyti, kad žmonės čia draugiškesni, labiau pratę prie turistų. Galbūt todėl ir keliauti buvo daug lengviau. Nors Balis nedidelė sala, joje galima daug pamatyti, kiekvienas suras kažką įdomaus. Mes stengėmės neskubėti ir pasimėgauti viskuo – kelias dienas ramiai gulėjome papludimyje, nardėme, matėme koralinį rifą, aplankėme žymias vietas bei šventyklas, pasivaikščiojome po ryžių laukus, užlipome į ugnikalnio viršūnę, matėme tikras tropines džiungles, krioklius, gyvenome ir mažytėje saloje, kurią galima apeiti per porą valandų. Didžiausią įspūdį paliko gamta. Pirmą kartą 2 km aukščio ugnikalnio viršūnėje virš debesų stebėjome saulėtekį… Ugnikalnis buvo aktyvus, nuo jo sklido šiluma. Kitą dieną mūsų gidas paruošė pusryčius – nusileidęs kiek giliau į ugnikalnio kraterį, nedidelėje oloje paliko porą žalių kiaušinių. Po kokių 20 minučių jau valgėme juos virtus! Šioje kelionėje įspūdžių prisisėmėme per akis…“
Miglė Katinauskienė
