Mano senas drauge,
Kur laužai be dūmų,
Kur daina be skausmo,
Vynas be kartumo.
Kur tiesa kaip medis
Nemačiom užaugęs,
Kur geltonas javas
Nepavirtęs šiaudu…
(Elena Mezginaitė)
Šio eilėraščio žodžiais sukurta daina, atliekama Edmundo Petrovo kartu su Egidijumi Štaru, daugybei žmonių buvo tapusi mūsų kartos simboliu. Todėl noriu prisiminti, tuo pačiu ir rokiškėnams priminti, koks talentingas, o kartu ir kuklus asmuo 25 metus gyveno, dirbo ir kūrė šalia mūsų.
Muzikinio kelio pradžia
Neabejoju, jog svarbiausią savo talentą – muzikinį, Edmundas Petrovas paveldėjo iš savo tėčio Jurgio Petrovo. Šis vaikystėje muzikos mokėsi kartu su tuometinio Šiaulių miesto burmistro sūnumi, o dabar žinomu dirigentu Sauliumi Sondeckiu.
Šiaulių 7-ojoje vidurinėje mokykloje Edmundas Petrovas kartu su draugais įkūrė roko grupę, joje grojo ir dainavo. Repertuaras buvo labai rafinuotas ir sudėtingas, o grupė tarp Šiaulių jaunimo – labai populiari. Kai jis įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą, buvo pakviestas groti ir dainuoti šios aukštosios mokyklos roko ansamblyje. Į koncertus ir šokius, kuriuose grodavo šis ansamblis, patekti buvo labai sudėtinga. Jaunimas verždavosi į juos tokiais būriais, kad viešąją tvarką tekdavo prižiūrėti gausiems milicijos būriams, dažnai net sovietų armijos kareiviams iš Šiaulių karinio oro uosto. Paskutiniuose studijų kursuose Edmundas Petrovas susidomėjo dainuojamąja poezija arba, kaip dabar sakoma, bardų judėjimu. Pasipylė dainos pagal E.Mezginaitės, Jono Strielkūno, Marcelijaus Martinaičio žodžius. Edmundas Petrovas kartu su dabar visoje Lietuvoje žinomu klasikinės gitaros atlikėju Artūru Kelpša susibūrė į duetą. Jie dalyvavo visuose įmanomuose dainuojamosios poezijos festivaliuose ir koncertuose, kolegų bardų buvo vertinami už virtuozišką grojimą gitara, puikias muzikines kompozicijas ir aranžuotes.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Arūnas Augutis
