Indra Bieliūnaitė – kraštietė kraštovaizdžio architektė. Ji – viena iniciatorių plenero, kurį praėjusią savaitę su kolegomis rengė Rokiškyje. Apie jį, profesijos pasirinkimą, svajones ir Rokiškį kalbėjomės jau plenerui pasibaigus.
– Kurią Rokiškio mokyklą baigei? Kur mokeisi vėliau? Kur šiuo metu mokaisi, dirbi, gyveni?
– Oficialius mokslus jau kuris laikas esu baigusi ir pagal diplomą save laikau kraštovaizdžio architekte. Iš pradžių mokiausi Vilniaus kolegijoje, vėliau kraštovaizdžio architektūros studijas tęsiau Klaipėdos universitete. O Rokiškyje baigiau Juozo Tūbelio gimnaziją ir muzikos mokyklą.
Dirbu Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungoje. Šiuo metu turiu daugiau darbo su įvairiais sąjungos organizuojamais kvalifikacijos kėlimo renginiais. Tai ir kelionės į užsienio šalis, plenerai, konferencijos, išvažiuojamieji seminarai. Du iš jų šiemet vyks Rokiškyje.
Taip pat užsiimu projektavimu ir manau, kad greitai daugiau laiko skirsiu būtent šiam darbui.
– Kuo norėjai tapti, kai buvai vaikas? Kokius būrelius lankei, kokia papildoma veikla dažniausiai užsiimdavai? Kas labiausiai įstrigę iš mokyklos laikų?
– Kadangi lankiau muzikos mokyklą, tai, žinoma, norėjau būti smuikininke. Bet muziko repeticijų darbas yra gana sunkus, tad nuomonę greitai pakeičiau. Vėliau planavau būti menininke, bet nežinojau, kurios srities. Dar lankiau floristikos kursus. Paskutinėje klasėje buvau įstojusi į dailės mokyklą, bet pasiruošimas baigiamiesiems egzaminams neleido tam skirti daug laiko.
– Kokiais gabumais išsiskyrei ir kas nulėmė tavo profesijos pasirinkimą?
– Apie gabumus galėtų pasakyti mokytojai. Manau, išskirtiniais nepasižymėjau. Buvau humanitarė, tad nelabai mėgau matematikos, fizikos. Žemesnėse klasėse patikdavo rašyti, esu dalyvavusi rašinių konkursuose. Visad mėgau biologiją, kurios žinias ir dabar panaudoju gyvenime. Ypač patikdavo pamokos, kuriose reikėdavo kažką kurti – dailė ir technologijos. Atsimenu, jog darydavau kalėdinius papuošimus auklėtojos klasėje. O labiausiai įstrigęs su kūryba susijęs dalykas nutiko pradinėse klasėse – man patikėta vesti dailės pamoką, per kurią rodžiau klasės draugams, kaip pasidaryti paveikslėlį naudojant veidrodį ir dažus.
Visada žinojau, jog noriu mokytis ir dirbti kūrybišką darbą. O pasidomėti šia profesija man pasiūlė viena mokytoja. Kadangi labai didelių pasirinkimų neturėjau, nusprendžiau pabandyti. Dabar tikrai nesigailiu. Manau, kad mano domėjimasis menu, kultūra ir gamta išsivystė į šią profesiją.
– Praėjusią savaitę su kolegomis iš Vilniaus dirbai gimtajame mieste. Ar norėjai, norėtum čia dirbti nuolat?
– Rokiškis visada buvo ir bus man labai svarbus miestas. Po studijų kurį laiką dirbau čia ir įgavau labai didelės patirties. Tačiau sulaukusi siūlymo grįžti į Vilnių net nedvejojau, nes pajutau didesnes galimybes.
Šiais laikais darbo vieta nėra labai svarbi – svarbu turėti internetą, o tada jau gali dirbti su visu pasauliu. Bet turi gyventi tokiu pat ritmu ir nė minutės neatsilikti, nes tada tapsi nebeįdomus nei sau, nei kitiems.
Mano profesija yra tokia, kad šiandien galiu dirbti Rokiškyje, o rytoj Klaipėdoje. Bet šiuo metu didžiumą laiko praleidžiu dirbdama Vilniuje.
– Ką, kaip specialistė, galėtum pasakyti apie savo miestą? Kas gražu, ko galbūt labai trūksta, kas krenta į akis bent trumpam sugrįžus?
– Per šią savaitę supratau, kad mano, užaugusios Rokiškyje, akis mato kiek kitaip. Su viskuo apsiprantama ir atrodo, kad gražesnio miesto tikrai nėra. Be abejo, visi miestai turi savitumų ir problemų. Rokiškis garsus dėl savo galingos istorinės gijos – dvaras, urbanistinis paminklas – Nepriklausomybės aikštė, neogotikinė Šv. Mato bažnyčia. Tai trys banginiai, kuriais visi didžiuojamės. Mano nuomone, Rokiškiui trūksta bendros želdynų sistemos – visumos. Mikrorajone mažai žalių erdvių, kurios būtų patrauklios įvairaus amžiaus gyventojams, nesuformuoti pėsčiųjų ir dviratininkų srautų maršrutai, kuriais būtų galima pasivaikščioti ir pasivažinėti.
Džiugu, kad pagaliau bus statomas baseinas. Jis sukurs naują traukos centrą mikrorajone ir kartu su augančiu Rotary parku savaime pagyvins šią dalį. Manyčiau, kad svarbu įsiklausyti, ko labiausiai reikia miestiečiams, ir formuoti parkų kultūrą. Puikūs pavyzdžiai kituose miestuose rodo, kad žmonės išsiilgę poilsio parkuose. Tik reikia jiems sukurti tinkamą atmosferą ir parinkti funkcijas.
Nuostabių vietų turime ir Rokiškio rajone, tačiau čia jau kita tema.
– Kuri mūsų miesto vieta tau gražiausia ir kodėl?
– Vieta, kur norisi ir norisi sugrįžti, tai Rokiškio dvaro sodyba. Dvaro parke praleidau nemažai laiko vaikystėje – laukdavau mamos, kol baigs darbą muzikos mokykloje. Tad man ši vieta nuo mažens labiausiai patinka. Man tada parkas atrodė labai didelis ir gražus – su daugybe žydinčių gėlių, o vandens kanalai atrodė tarsi upės.
– Papasakok apie tai, ką praėjusią savaitę su tapytojais ir kraštovaizdžio architektais nuveikėte Rokiškyje. Jei neklystu, pati esi plenero mūsų mieste iniciatorė?
– Man atrodo, kad per ganėtinai trumpą laiką (savaitę) nuveikėme nemažai. Su kraštovaizdžio architektų grupe pirmiausia išklausėme, kokias problemas mieste mato Rokiškio rajono savivaldybės architektūros skyrius. Tada nemažai laiko skyrėme susipažinti su miestu, landžiojome įvairiais užkaboriais ir siauromis gatvelėmis. Prisipažinsiu, ne visais keliais iki šiol esu vaikščiojusi ir pati. Puikiai nuteikė paprastų žmonių domėjimasis tuo, ką mes čia darome, klausimai, ar tikrai Rokiškis taps gražesnis po mūsų apsilankymo. Su kolegomis juokavome, kad po pernykščio plenero Anykščiuose dabar sunku į jį įvažiuoti dėl turistų gausos.
Išskyrėme keletą kertinių taškų, į kuriuos rekomenduojame atkreipti dėmesį. Vienas pagrindinių yra Laukupės upė. Ją reiktų grąžinti į miesto gyvenimą. Ji tarsi karoliukus jungia dvaro parką, muzikos skverą, teritoriją prie dailės mokyklos, jaukų senamiesčio kvartalą, neišnaudotas teritorijas prie bažnyčios. Sutvarkius šį žaliąjį žiedą, miestas įgautų naują kokybės ženklą. Dar labai svarbi yra „Rokiškio komunalininko“ teritorija pačiame miesto centre. Iškėlus ją, atsirastų galimybių tiesiai iš Nepriklausomybės aikštės patekti į gamtines teritorijas jaukiais senamiesčio praėjimais.
Na, ir trečias svarbus objektas yra medinė architektūra ir senamiestis. Šiek tiek patvarkius nedideles gatveles, senamiestyje turėtume puikų turistinį maršrutą. Šiuos pagrindinius ir kitus pastebėjimus pabandėme užrašyti, perteikti grafiškai. Su jais susipažinti ir gyvai pabendrauti su plenero dalyviais bus galima Rokiškio kultūros centre rugsėjo 4 d. 19 val., parodos atidarymo metu.
Negaliu pasakyti, kad būtent mano indėlis, renkant plenero vietą, didžiausias. Bet, žinoma, organizuoti renginį savo mieste yra dvigubas malonumas.
– Ką svajoji sukurti, galbūt šiuo metu tuo ir užsiimi?
– Pirma šovusi į galvą mintis, kad dabar norėčiau prisidėti prie industrinio- konversinio projekto. Sukurti kažką modernaus ir beprotiško.
– Ar jautiesi laiminga, ar dirbi tai, ką norėjai? O gal planuoji emigruoti ir gyventi, tarkim, Londone ar dar kažkur?
– Jaučiuosi, kaip sakoma, savo rogėse. Emigruoti tikrai nežadu.
– Kaip ilsiesi, koks tavo laisvalaikis, pomėgiai, knygos, filmai, o gal sportas ar kitokia veikla?
– Pastaruoju metu nemažai dirbu. Tad darbas ir yra dalis laisvalaikio. Ypač jei kur nors keliaujame su kolegomis. Mėgstu teatrą, filmus, nepraleidžiu progos apsilankyti įvairiuose koncertuose, tik knygas dabar šiek tiek apleidau.
Reda Milaknienė
