Gimtasis kraštas neleis užmiršti savo primadonos, operos solistės Irenos Jasiūnaitės – kitais metais pasirodys rokiškėno, daug metų rajono kultūrą kuruojančio Petro Blaževičiaus knyga „Operos ir meilės glėbyje“, skirta Artistės jubiliejui…
„Mylimi kraštiečiai, esu labai laiminga, kad galiu dalyvauti šiame susitikime ir sau teigti, jog išsipildė mano svajonė tapti operos dainininke. Tėvai, sužinoję, kad man teko toks apdovanojimas, būtų laimingi. Visada didžiavausi, kad gimiau krašte, kuriame gyvena atviri, tiesūs ir nuoširdūs žmonės“, – per savo 75-metį 2000-aisiais Rokiškio krašto muziejuje surengtame vakare sakė operos primadona Irena Jasiūnaitė. Tuomet jai buvo įteiktas Rokiškio krašto garbės pilietės vardo pažymėjimas. Legenda vadinama išskirtinio grožio ir talento moteris niekada negailėjo gražių žodžių gimtajam kraštui. „Gimtinės ilgesys mane lydėjo visą gyvenimą, aš – grynakraujė rokiškietė“, – teigė primadona prieš keletą metų Vilniuje, kai rokiškėnų klubas „Pragiedruliai“ suorganizavo vakarą, į kurį netilpo visi norintys. Kiek vėliau, 2011-aisiais, rokiškėnams viešai prisipažino: „Nė žiedo, man dovanoto, niekam neatiduodu. Tačiau didžiulius jų glėbius visuomet išvežu į Rokiškio ir Panemunėlio kapinaites ant motinos ir tėvo kapų. Ir šįkart taip padariau. Vėl įkvėpiau tėviškės oro, vėl pajutau, kaip meile suplazdėjo mano širdis…“
Pelnė visus aukščiausius titulus
I. Jasiūnaitė gimė 1925-ųjų spalio 29 dieną rokiškėnų Stefos ir Juozo Jasiūnų šeimoje. Mama – namų šeimininkė, nepaprasto grožio, santūri, skonį turinti moteris, „kurios kasa jaunystėje tiesėsi beveik iki kulniukų“. Tėvas turėjo gražų balsą, dirbo banke vyriausiuoju buhalteriu.
Artistės gimtoji – Gedimino gatvė. Iš čia ji vaikščiojo į Juozo Tumo-Vaižganto gimnaziją, čia, Rokiškyje, atsirado pirmas troškimas eiti muzikės keliu.
Darbas scenoje užima pusę primadonos gyvenimo. Suvaidinti visi svarbiausi vaidmenys, iš kurių su didžiausia meile I. Jasiūnaitė visuomet prisimena Karmen. Tai – jos vaidmuo, jos žydėjimas. Tai 1950-1960-ieji, kai švietė kaip pirmojo ryškumo žvaigždė. Operos scenai ji atidavė apie 45 savo jaunystės ir brandos metus. Sukūrė per 50 įsimintinų operų herojų. Šimte spektaklių ji įkūnijo aistringą čigonę Karmen, o po jų sulaukdavo glėbių raudonų rožių iš įsimylėjusių vyrų, tarp jų – ir žinomiausių Lietuvos menininkų, poetų. Vieno jų – Vytauto Bložės – žmona buvo keliolika metų. Didžioji meilė baigėsi skyrybomis, bet ir ją palikęs poetas pripažino: „Irena, Tu esi išgelbėjusi mano gyvastį!!!“ I. Jasiūnaitė pelnė visus aukščiausius šalyje pripažinimo ir garbės titulus.
Žemas balsas – ne kliūtis
Rokiškio gimnazijoje muziką I. Jasiūnaitei dėstė Kazimieras Jovaiša – dainų autorius, parašęs pirmąjį Lietuvoje solfedžio vadovėlį. Jis, ko gero, pirmasis profesionalas, atkreipęs dėmesį į skardžiabalsę dainininkę. „Šv. Mato bažnyčioje giedojau mokytojo parinktą giesmę, ir mano siela tarytum kilo aukštyn – buvo taip lengva, skaidru, balsas gražiai skambėjo, akustika – nuostabi. Vargonais grojo mano muzikos mokytojas, mudviejų natos buvo padėtos greta. Po Mišių mama su tėveliu sakė, kad mano giedojimas žmonėms patiko. Manimi buvo patenkintas ir mokytojas“, – 2000-aisiais žurnalui „Moteris“ pasakojo I. Jasiūnaitė.
Jos balsas žemas, tad Rokiškio gimnazistė įsivaizdavo, kad su tokiu gali tik pritarti solistams. Tačiau vienas epizodas viską pakeitė. Būsima legenda buvo vos keturiolikos, kai į gimnaziją atvažiavo dainuoti tuomet garsi operos solistė mecosopranas Vincė Jonuškaitė-Zaunienė. Ji taip pat dainavo žemu balsu, ir mergaitė suprato, kad toks balsas – ne kliūtis būti svarbiausia scenoje.
Aukso gabalas
Po gimnazijos Irena išvažiavo studijuoti medicinos į Vilnių. Dvejus metus studijavo stomatologiją. Priglaudė tėvelių draugai Teofilija ir Petras Vaičiūnai. „Ponia Teofilija sumanė Ireną nuvesti į filharmonijos chorą. Pristatė Rokiškio mergaitę kompozitoriui Antanui Gimžauskui. Šis patikrino Irenos balsą ir sako: „Atvedei tu man aukso gabalą.“ Toliau viskas vyko lyg nuo kalno – medicinos studijas pakeitė muzikos mokykla, o iš ten, išklausiusi vieną kursą, iš karto buvo priimta į konservatoriją mokytis dainavimo“, – pasakojo operos solistė interviu „Gimtajam Rokiškiui“ 1999-aisiais. Tada neslėpė: „Po laiminga žvaigžde esu gimusi. Daug žmonių man padėjo. Prisimenu, tėvelio tremtis sutapo su paskutiniaisiais metais konservatorijoje. Pradėjau dvejoti, ar aš, tremtinio vaikas, gausiu diplomą. Bet geri žmonės ir, matyt, Dievo dovana, mano balsas, mano talentas, padėjo susiklostyti likimui taip, kad tuometinė valdžia manęs nesužlugdė.“
Svajojo tik apie operą
„Vienintelis jos nusivylimas – paskyrimas. Nuo to vakaro, kai pirmą kartą atėjo į operą ir išgirdo „Aidoje“ puikaus balso Veroniką Dagelytę bei imponuojančios išorės mecosopraną Salomėją Vaidžiūnaitę, svajojo tik apie operą. Kad ir būdama linksmo būdo, labai gražios išvaizdos, plastiška ir artistiška, operetės nemėgo: verkė, kai, gavus diplomą, reikėjo važiuoti į Kauno muzikinį teatrą. Ji turėjo operos dainininkės temperamentą ir balsą. Kauniškiai jai ir skyrė operų vaidmenis. Dainavo Madaleną, Olgą, o režisierė Regina Senkutė savajame „Sevilijos kirpėjo“ spektaklyje parengė Bertą; ji mokė, jog artistas scenoje privalo ne vaidinti, o išgyventi savo vaidmenį. Nuo pirmųjų žingsnių teatre Jasiūnaitė ir pradėjo siekti tikrumo, natūralios dainavimo jungties su vaidyba. Labai greitai ją pastebėjo Juozas Grybauskas ir pasikvietė į Vilnių. Debiutavo Siebelio vaidmeniu „Fauste“. Prancūzijoje tą tyrą jaunuolį dažniausiai dainuoja sopranai. Jasiūnaitė irgi dainavo lengvu, jaunatvišku balsu, parodydama sopraniškai šviesias viršūnes, gerą kvėpavimo techniką. Iš karto operos teatre ji užėmė pagrindinio mecosoprano vietą“, – rašo knygos apie artistę autorė Jūratė Vyliūtė.
I. Jasiūnaitė visada visus buvo pasirengusi įtikinėti, kad opera yra aukščiausia teatro išraiška. „Bet tik tuomet, kai operos teatro artistai turi gerus vokalus ir yra talentingi aktoriai… Kai atėjau į Operos teatrą, čia dirbo Kipras Petrauskas, Antanas Kučingis, kiti. Juose buvo tarsi susilieję du talentai: dainuoti ir vaidinti. Aš supratau, kas yra operos artistas – būtent šių dviejų talentų sintezė. Vėliau supratau, kad ir man Dievas buvo dosnus šių dovanų“, – yra sakiusi mūsų laikraščiui.
į 11 p.
iš 10 p.
Gėlės ir laiškai
Kaip solistė, I. Jasiūnaitė turėjo populiarų repertuarą. Žiūrovams temperamentingi charakteriai įsimindavo, todėl sulaukdavo daug dėmesio. Didžiausi jos vaidmenys – Karmen Žoržo Bizė to paties pavadinimo operoje, Marta Dolbero „Slėnyje“, Kosova Chrenikovo „Audroje“, Končiakovna spektaklyje „Kunigaikštis Igoris“. „Ach, kokie meilės epizodai, koks temperamentas… Jie augino ir atskleisdavo mane kaip moterį“, – sakė mūsų laikraščiui I. Jasiūnaitė duodama interviu Raimondai Stankevičiūtei 1999-aisiais. Ji neabejoja, kad artistas turi žavėti, jaudinti žiūrovą. „Po visų vaidmenų sulaukdavau labai daug gėlių ir laiškų su paslaptingais prisipažinimais. Po ypatingesnių spektaklių namuose vonia skęsdavo rožėse… Kompozitorius Gorbulskis ne kartą minėjo, jog kaskart, kai tik būdavo vaidinama opera „Audroje“, jis ateidavo tik į tą veiksmą, kuriame dainuodavau Kosovą. Sakė, kad tas epizodas jį įkvėpdavo kūrybai“, – kalbinama mūsų žurnalistės neslėpė I. Jasiūnaitė.
Blogai, jei neįsimyli
Solistė ir žiūrovai, kurie matė ją dainuojančią, neabejoja, kad jos gyvenimo vaidmuo yra Karmen. Apie jį prirašyta gausybė straipsnių ir visuose žavimasi soliste, įkūnijančia viliokę čigonę, laisvės pojūčiu užburiančią vyrus. Operos kritikai sako: jei žiūrovai vyrai neįsimyli Karmen, vadinasi, pastatymas nelabai vykęs. „To niekas negalėjo pasakyti apie I. Jasiūnaitę. Ji nestokojo nei jausmo, nei vaidybos. Ji žavėjo iš baleto pasiskolintų judesių grakštumu. O ką jau kalbėti apie jos balsą. Rašytojai, poetai, operos gerbėjai ir net jos statytojai beregint jai pajusdavo šiltus jausmus, įsimylėdavo ją, siekdavo jos dėmesio. Įkvėpti I. Jasiūnaitės Karmen, kai kurie rašė eiles. Kaip pastebėjo žinomas muzikas, kraštietis dirigentas Petras Juodelė, I. Jasiūnaitė Operos ir baleto teatrui padovanojo ne tik savo profesinį atsidavimą. Operai ji suteikė artistiškumo. Iki tol solistai skyrė dėmesį tik balsui“, – rašė „Gimtasis…“ 2011-aisiais kraštietei skirtame puslapyje „Iš arčiau“.
Ugningas grožis
ir moteriškas žavesys
Per svarbiausią gyvenimo vaidmenį I. Jasiūnaitė sutiko ir daug neeilinių partnerių. Dainuodavo su puikiausiais Chose vaidmens atlikėjais iš užsienio, su ja scenoje pasirodė ir garsusis Kipras Petrauskas. „Karmen“ kartu su I. Jasiūnaite – paskutinis K. Petrausko vaidmuo scenoje, ir tai, kaip teigia amžininkai, buvo įspūdinga.
Karmen suvedė ir su žinomiausiu estų baritonu Georgu Otsu, kuris dainavo Eskamilijo partiją. Štai ką apie tą susitikimą su garsenybe yra pasakojusi primadona mūsų laikraščiui: „Rygoje vyko gastrolės. Per dvi savaites suvaidinome tris spektaklius. Tuo metu buvo tik mano karjeros pradžia. Nepamirštamos gastrolės, pirmieji autografai, svaigau nuo dėmesio… Šalia buvo išvaizdus Georgas Otsas… Laimingos susižavėjimo akimirkos jaunų žmonių gyvenime…“
„Apdovanota gilia muzikos pajauta, artistine prigimtimi, I. Jasiūnaitė tapo savo meto legenda. Ta legenda, be abejo, susijusi su ugningu jos grožiu, moterišku žavesiu, kuris vaidmenims suteikdavo išskirtinumo, atspindinčio žvaigždės esmę – moralinio ir fizinio grožio susiliejimą žiūrovų sąmonėje. Klausantis jos balso, vyrams per nugarą eidavo šiurpuliukai“, – taip apie operos primadoną, nesvarbu, kad senokai palikusią sceną, 2006-aisiais rašė žurnalas „Ekstra“, o žurnale „Stilius“ Kristina Sabaliauskaitė ją pavadino mados ikona, menininkų mūza, kurią galima pavadinti lietuviškąja Maria Callas. Ne tik pavergiančia scenoje, kuriančia anuometinės mados tendencijas, bet ir audrinančia kūrėjų vaizduotę – tokių kaip V. Bložė, Paulius Širvys, Algimantas Baltakis, Antanas Venclova…
Dienoraščiai
Prieš keturiolika metų I. Jasiūnaitės 80-mečio proga buvo išleista šiai dainininkei skirta muzikologės J. Vyliūtės knyga „Carmen dienoraščiai“. Tai knyga apie mūsų kraštietės, operos teatro solistės ir neeilinės moters spalvingą gyvenimą ir kūrybinį kelią. I. Jasiūnaitė pripažįstama kaip vienas ryškiausių mecosopranų Lietuvoje pokario metu. Rengiant „Carmen dienoraščius“, svarbiausias autorės uždavinys buvo „prabilti pačios artistės atsivėrimais ir pamatyti ją jos aplinkos žmonių akimis“, – rašė laikraštis „7 meno dienos“, pristatydamas „Carmen dienoraščius“. Jų įvade J. Vyliūtė pateikia apibendrintą I. Jasiūnaitės paveikslą. Iškeliamos svarbiausios dainininkės balso ir charakterio savybės, akcentuojamos operos scenoje sukurtos meninės vertybės. „Visiems I. Jasiūnaitės sukurtiems vaidmenims būdinga didžiulė įtaiga, savita interpretacija, spalvingumas, jausmų tikrumas. Ji savo pavyzdžiu teigė operos solistą lygiavertį dramos aktoriui“, – rašo muzikologė.
„Dūšia jau nebe ta“
I. Jasiūnaitė iš teatro išėjo sulaukusi 62-ejų. Jautė, jog balsas skambėjo nebe taip, kaip jaunystėje, nemėgo, kai vyresnio amžiaus artistai vaidina jaunus. Todėl kai, susirgus vienai solistei, paprašė Ireną padainuoti daugelį kartų jos atliktą mėgstamą partiją, ji griežtai atsisakė. „Mano dūšia jau nebe ta, kaip jaunystėje“, – atviravo Reginai Valevičienei „Moteryje“ 2000-aisiais.
Paskutinį kartą operos scenoje solistė dainavo jai mielą auklės partiją „Eugenijuje Onegine“.
Meilės moteris
Rokiškio rajono savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėjas Petras Blaževičius spaudai jau atidavė knygą „Operos ir meilės glėbyje“. Ji pasirodys kitais metais ir bus skirta I. Jasiūnaitės 90 metų jubiliejui.
Anot P. Blaževičiaus, knygoje, kuri parašyta remiantis artistės dienoraščiais nuo 1944-ųjų, atsispindės visas jos gyvenimas. P. Blaževičius, kuriam artistė patikėjo visus savo slapčiausius užrašus, perskaitė juos nuo pradžios iki galo. Tiesa, autorius kuklinosi, kad jam buvo pakankamai pavojinga imtis šios knygos, nes prieš dešimtmetį pasirodė „Carmen dienoraščiai“ – jie rašyti profesionalės muzikologės.
P. Blaževičius, rašydamas knygą, domėjosi ne tik operiniais I. Jasiūnaitės personažais. „Mane domino jos gyvenimas… Ir vyras Vytautas Bložė… Ten yra įdomių dalykėlių, apie kuriuos nebuvo plačiai rašyta“, – sakė knygos autorius. Jis žadėjo, kad naujame leidinyje perskaitysime ir nemažai su Rokiškiu susijusių knygos herojės detalių. O kokia I. Jasiūnaitė jam atsiskleidė iš dienoraščių? „Meilės moteris“, – sakė P. Blaževičius ir pridūrė, kad jai svarbūs tik du dalykai – meilė ir opera.
Reda Milaknienė
