Iš mero krėslo – į kombaino kėdę

Didysis javapjūtės darbymetis į laukus išvedė ne tik ūkininkus, bet ir kostiumuotus valdininkus.

Rajono valdžios vairą į kombainą šiomis dienomis iškeitė meras. Žemės ūkis jam – ne tik papildomos šeimos pajamos, bet ir gyvenimo būdas. Ūkininkaujantys seniūnai sako, jog už tarnybą gaunamos pajamos leistų ne tik išgyventi, bet ir kurortuose pasilepinti. Tačiau tokias pagundas vis dar nurungia darbai ūkiuose.

Stinga tik sekretorės

Į kombaino kabiną per atostogas sėdęs rajono meras Almantas Blažys juokavo, jog ši kėdė patogumu nė kiek nenusileidžia rajono vadovo krėslui.  „Kabinoje tikrai labai patogu, nesijaučia jokios vibracijos, langai dideli, galiu klausytis muzikos. Stinga tik sekretorės“, – šypsojosi jis.

Šią savaitę mėnesio atostogų išėjęs rajono vadovas dirba savo laukuose ir sakė jaučiąs  psichologinį palengvėjimą. Nėra nuolatinės įtampos, krūvos raštų, skambučių bei pasitarimų. „Esu pats sau ponas ir vykdytojas“ – šmaikštavo per visą savo darbinę biografiją taip ir neatitrūkęs nuo žemės ūkio A.Blažys. Pripažino, tiesa,  nebenorįs net prisiminti pirmosios mero kadencijos, kuomet šeimos ūkyje buvo nemažai gyvulių. „Dabar net stebiuosi, kaip tuomet viską suspėdavome. Laikėme tris karves, kitų galvijų. Ir vaikai dar maži buvo. Reikėjo suktis, kad aštuntą valandą spėtume į darbus. Gyvuliai labai pririša prie namų, o grūdininkystė – sezoninis darbas“, – pasakojo apie praėjusį etapą meras.

Inžinieriaus mechaniko specialybę turintis rajono vadovas tikino neįsivaizduojantis savo gyvenimo be žemės ūkio: „Toks esu iš prigimties: man reikia žemės. Vieni prekiauja dėvėtais drabužiais ar kuo nors kitu,  ko pats tikrai negalėčiau imtis,  o aš knisu žemę, ko nenorėtų daugelis“, – paprastai savąjį pasirinkimą apibūdino meras.

Pajūrį atstoja tvenkinys

Viso 71 ha grūdinių kultūrų auginantis meras šiemet nesitiki pelningo derliaus. Mat supirkimo kainos taip žemai krito, kad gautų pajamų vos pakaks auginimo išlaidoms padengti ir vykdyti įsipareigojimus bankams. Kreditų prireikė, nes pavasarį pirko naudotą galingą kombainą, už kurį paklojo 100 tūkst. litų. Kiek anksčiau kiemą papuošė naujas modernus ratinis traktorius. Pagrindinis ūkio darbininkas – jis pats, todėl ir techniką rinkosi tokią, kad būtų patogi dirbti ir tausotų sveikatą. Ūkyje per darbymečius daug talkina statybos mokslus studijuojantis sūnus Augustas, vis dažniau perimantis iš tėvo ne tik traktoriaus, bet ir kombaino vairą.

Pernai rudenį dėl lėšų stygiaus meras išbėrė mažiau trąšų žiemkenčiams, todėl dabar ir jų derlius mažesnis. Iš hektaro byrėjo apie 3 t. grūdų. Javus nukulti, kai geras oras, jo ūkyje pakaktų geros savaitės.

Kadangi javai bręsta ne vienu metu, trikdo nepalankus oras, mero ūkyje rugiapjūtė dažniausiai užtrunka apie dvi savaites. Taigi laiko liktų ir atostogoms pajūryje ar užsienio kurortuose. „Tai kad ne, neplanuojame. Jeigu atvirai, tai manęs tokios atostogos nė kiek ir nevilioja. Pinigų gal ir pakaktų, nors dabar šeimoje du studentai, bet geriausia pailsiu dirbdamas prie namų. Darbų pakanka: kiekvienas kampas prašo rankų“, –  vedžiodamas po motinos sodybą, kurioje sukoncentruota visa ūkio technika, pasakojo meras. Su sūnumi jis pasistatė medinį garažą, jame žiemai suvaromi traktoriai ir kombainas. Čia pat, prie nespėjusio apželdinti tvenkinio, – pirtelė. Ir senajam sodui atnaujinti laikas dar neatėjo.

„Rugiapjūtės nėra“

„Man rugiapjūtės nėra, nes aš rugių nesėjau, auginu kitas grūdines kultūras“, – kaip visada humoro nestokojo Panemunėlio seniūnas Anicetas Bytautas. Stambiausią tarp kolegų seniūnų turintis ūkį, plotu lenkiantį net mero žemes, ponas Anicetas sakė, jog atostogauti per javapjūtę jam nėra būtinybės. Per darbymetį samdo kombainu dirbantį žmogų, o visus metus pas jį įdarbintas kitas žmogus, vairuojantis ir remontuojantis žemės ūkio techniką. Seniūno ūkis – per 100 ha, kurių javais apsėta apie 70 ha. Jis atostogavo prieš pat javapjūtę.

Po darbo bei savaitgaliais Anicetas sėda prie traktoriaus vairo. „Išbandžiau ir kombainą, bet tik kartą. Jam mano sugebėjimai nepatiko. Visur reikia žinių ir patirties“, – juokėsi iš savo trumpos kombainininko praktikos seniūnas. Jeigu gyvenimas priverstų rinktis seniūno darbą ar ūkininkavimą, Anicetas sakė, jog nugalėtų ūkis. „Dabar, kai seniūnijoje labai stinga lėšų keliams tvarkyti ar kitiems būtiniems darbams, užplūsta sunkios mintys. Tenka sėsti prie savo traktoriaus vairo ir palyginti kelius be atlygio“, – dėstė seniūnas Anicetas. Anot jo, seniūno alga ir ūkio pelnas kišenę papildo vienoda suma, bet seniūnijos rūpesčių gerokai daugiau nei ūkio.

 „Nei į Palangą, nei į Maljorką nevažiuoju. Nors kartais pagalvoju: gal ir gerai būtų. Tik vis dar gaila to lito…  Pirmiau reiktų techniką atnaujinti“, – žemaitiško racionalumo sunkiai uždirbtiems pinigams leisti neslėpė seniūnas Anicetas.

Laukia, kada galės perduoti ūkį

30 ha turintis Kriaunų seniūnas Arvydas Rudinskas atviravo laukiąs, kuomet ūkį galės perleisti jaunėliui sūnui. „Aišku, kad išgyventume ir be ūkio. Bet tokie mes, kaimiečiai, esame. Be žemės, gyvulio neįsivaizduojame gyvenimo“, – juokėsi seniūnas, atostogas planuojantis rudeniui. Jeigu viskas klostysis pagal planą, po poros metų jis turės galimybę perleisti ūkį sūnui ir šia galimybe žada pasinaudoti. Tuomet esą nebereikėtų blaškytis tarp ūkio ir seniūno darbų. „Didelės naudos iš ūkio neturiu, nes neturiu technikos grūdams nuimti. Kai reikia samdyti, pinigai išbyra kaip pro rėtį“, – sakė A.Rudinskas.

Mažažemis su „sofa“

Pandėlio seniūnas Romualdas Varanius save priskiria prie mažažemių, todėl ir atostogų per javapjūtę jam nereikia. Jis turi 10 ha ekologinį ūkį, kuriame auga mišiniai, o su pievomis ūkis siekia apie 20 ha. Taigi Romualdas juokavo, jog viena koja yra „sofos“ ūkininkas. Tokiais vadinami žemių naudotojai, kurie nevykdo žemės ūkio veiklos, o išmokas gauna už pievas.

 „Plačiau ūkininkauti nebetraukia, nes reikėtų didelių investicijų.  Jei neturėčiau tarnybos, tektų rimčiau sugrįžti prie žemės. Aš darbo nebijau, ir žemę dirbti moku: beveik visi stambieji Pandėlio ūkininkai yra mano mokiniai. Tik va, dėl tarnybos stinga laiko ūkio darbams, todėl darbymečiu samdau pagalbininkus.

Valdininkų – ūkininkų kategorijoje yra ir Kamajų, Kazliškio seniūnai, turintys nedidelius ūkius. Jie tarnybos nekeistų į ūkininkavimą, bet ir be žemės darbų neapsieitų. Esą tai amžinas  „prie  žemės“ augusių žmonių hobis, suteikiantis dar ir šiokios tokios naudos.

Aldona Minkevičienė

Kombainų atsarginės dalys