Rokiškis neretai vadinamas plenerų miestu. Ypač vasarą, kai čia drožiamos Lionginui Šepkai skirtos skulptūros ar tebetapomos langinės, Rokiškį darančios ypatingą visoje Lietuvoje…
Svečiai apstulbę
Didžiausią ir vertingiausią palikimą iki šiol turime L.Šepkai skirtus plenerus, Rokiškio krašto muziejuje vykusius devynerius metus – nuo 2001-ųjų iki 2009-ųjų. Per tuos metus atsirado 68 kompozicijos, arba beveik 100 atskirų medžio skulptūrų. Iš jų šalia savivaldybės sukurtas dievdirbiui skirtas parkas, lietūs plauna unikalius Lietuvos meistrų rokiškėnams dovanotus kūrinius.
Mes, rokiškėnai, prie šio grožio taip pripratę, jog pradėjome jo nebesaugoti, nebepastebėti, nebevertinti. O štai pirmą kartą į skulptūrų mišką patekusi vilnietė menotyrininkė Laisvė Ašmonaitienė teigė esanti… pritrenkta. Panašius žodžius yra išsakęs ne vienas miesto svečias. Parkas pastaraisiais metais įtrauktas į turistinius maršrutus ir yra lankomas ekskursantų.
Šiek tiek apie jį
L.Šepka buvo vienas įdomiausių lietuvių dailininkų primityvistų ir vienas paskutiniųjų Lietuvos dievdirbių. Jis pradėjo kurti apie 1950-uosius, staiga pagautas netikėto įkvėpimo, kurį patyrė išgyvenęs dvasinį sukrėtimą – brolio mirtį.
Giedrės Jankevičiūtės knygoje “Šepka” rašoma, kad iš pradžių valdžios atstovų susidomėjimas L.Šepka reiškėsi gan keistai – vos į šeštą dešimtį įkopęs meistras kuriam laikui buvo išgabentas į Didvyžių (Vilkaviškio r.) senelių ir invalidų namus (dabar Didvyžių socialinės globos namai).
Anot Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotojos Marytės Mieliauskienės, valdžia elgėsi nežmoniškai, o pats drožėjas išvežimo į Didvyžius faktą laiškuose mini ir praėjus dešimčiai metų – mat brolio šeima nenorėjo išlaikytinio, o valdininkai įtariai žiūrėjo į medinius dievukus drožiantį keistuolį.
L.Šepkai vargstant prieglaudoje, keli entuziastai pradėjo rūpintis, kad jo darbus įsigytų Rokiškio krašto muziejus. Šių žmonių pastangos davė vaisių, ir Rokiškio muziejuje sukaupta unikali kolekcija puikiai reprezentuoja vieno originaliausių XX a. Lietuvos savamokslių dailininkų kūrybą.
Dievdirbio kūrinių ekspozicija buvo atidaryta 1971-aisiais. Specialiai sukurta Liaudies meno draugija globojo savamokslius dailininkus, kuriems buvo priskiriami ir išlikę negausūs kaimo amatininkai. L.Šepka, įrašius jį į Liaudies meno draugijos narius, tokiu valstybės remiamu liaudies menininku tapo 1972-aisiais.
Menininkas paliko mus 1985 m. lapkričio 4 d. gyvendamas Vilniuje su žmona Danute. Palaidotas jis gimtinėje, Pandėlio seniūnijos Lebedžių kapinaitėse.
Naujai įamžinti
Plenerai “Improvizacijos L.Šepkos gyvenimo ir kūrybos temomis” – muziejininkų noras naujai interpretuoti ir įamžinti dievdirbio atminimą, 2007-aisiais išskirtinai paminėti jo 100-ąsias gimimo metines.
Kai meistrai susirinko į pirmąjį plenerą, manyta drožti tik vaizduojamojo pobūdžio kūrinius. Tačiau jau per antrąjį plenerą, įsiklausius į rokiškėnų pageidavimus, kilo minčių kurti parkui funkcionalias ir kartu meniškas skulptūras. Vėlesniais metais skulptoriai jau stengėsi išlaikyti pusiausvyrą tarp meniškų ir funkcionalių darbų. Štai todėl šiandien čia puikuojasi ne tik “stovylos”, bet ir suolai, suoleliai bei sūpynės. Aišku, ne bet kokie. Jų dvasia šepkiška.
Dalyvavo garsiausi
Pleneruose L.Šepkos kūrybos temomis yra dalyvavę kelios dešimtys drožėjų beveik iš visos Lietuvos – Rokiškio, Anykščių, Alytaus, Vabalninko, Biržų, Jurbarko, Garliavos, Pasvalio, Ukmergės, Vilniaus, Vilkaviškio, Kėdainių, Kalvarijų – bei Latvijos. Besidomintiesiems drožyba jie – gerai žinomi L.Šepkos premijos laureatai: Saulius Lampickas, Adolfas Teresius, Rimantas Zinkevičius, Vidas Jatulevičius, Kęstutis Krasauskas, a.a. Jonas Tvardauskas, rokiškėnai Gintaras Varnas, Vidmantas Zakarka ir kiti.
Meistrai yra išdrožę skulptūrų įvairiausiomis temomis – paukščio, medžio. Jie kūrė tai, kas būdingiausia L.Šepkai.
Kasmet būdavo parenkama vis nauja idėja. Tarkim, kareivėliai. Viename paskutinių plenerų jie atsirado ne tik todėl, kad prieš mirtį juos kūrė L.Šepka. Tokią mintį padiktavo ir skaudi netektis – plenero dalyvio, savanorio Dovydo Teresiaus žūtis.
O šiandien įėjimus į parką saugančių, senovine keista uniforma aprengtų kareivių skulptūros – tarsi jungiamasis parko elementas.
Visa panorama
Muziejininkė M.Mieliauskienė pastebėjo, jog parke – visa XXI a. Lietuvos drožybos panorama – stipriosios ir silpnosios pusės, stilių įvairovė, meistrų gebėjimų ir pasaulėžiūros spalvos.
O ar bent vienas darbas gali būti prilyginamas tik su kalteliu dirbusio L.Šepkos kūriniui? “Gyvenimas dabar kitoks: kitokia drožybos samprata, kitokie įrankiai”, – svarstė p. Mieliauskienė.
Anot pašnekovės, per visus plenerų metus tik vienas meistras – Pranas Petronis iš Viešintų – atsivežė kaltelius.
“Mus apėmė siaubas, kai jis juos išsitraukė. Galvojome, ką čia ir padarys šis žmogus? Bet padarė. Ir tai matoma”, – pasakojo muziejininkė.
Vedini aistros
L.Šepkos parko plenerams išleista per 100 tūkst. litų. Šiuos renginius rėmė Kultūros ministerija, Rokiškio savivaldybė ir tuomet dar veikusi Panevėžio apskrities viršininko administracija. Nors meistrams buvo mokamas nedidelis honoraras, tačiau pasikviesti garsiausiuosius nebuvo sunku net tuomet, kai jų laukdavo eilė privačių ir brangesnių užsakymų. Muziejininkai taip susidraugavo su drožėjais, kad iki šiol jaučiasi lyg giminės.
Yra pastebėta: šio plenero sėkmė – muziejininkų noras plenerą organizuoti ne būtinybės vediniems, o nuoširdžios aistros garsinti L.Šepkos vardą.
Kalbėdama apie parko perspektyvas, menotyrininkė Alė Počiulpaitė yra siūliusi ateityje jį papuošti L.Šepkos skulptūrų kopijomis. Tačiau p. Mieliauskienė abejoja, ar parke reikia kopijų, kai už 3 km, dvare, yra originalai.
Langinių spalvos
Dar vienas ryškiai matomas plenerų palikimas – raštais, spalvomis ir motyvais ištapytos Rokiškio langinės. Daugiausia jų – centrinėje Respublikos gatvėje.
Nors kasmet nuogąstaujama, kad pinigų langinių tapymo plenerams nei Kultūros ministerija, nei savivaldybė nebeskirs, tačiau lėšų vis atsiranda, ir miestas vėl gražinamas. Taip – nuo 2005-ųjų.
Pleneras vyks ir šią liepą, todėl galutinį tašką dėti dar per anksti.
Vis besitęsiančio projekto tikslas – atgaivinti namų puošybos tradiciją. Tai daryti – visos sąlygos, nes, pasižiūrėję į kaimynus, spalvotų langinių nori vis daugiau rokiškėnų. Šia idėja mūsų miestas išsiskiria visoje Lietuvoje: todėl menininkai noriai važiuoja į netradicinį plenerą.
Skaičiai
Šios idėjos autorius ir projekto kuratorius – Jaunimo centro Dailės mokyklos mokytojas dailininkas, klubo “Roda” vadovas Arūnas Augutis, o autorė ir vadovė – Rokiškio kultūros centro direktorė Nida Lungienė. Ji suskaičiavo: iki šiol vykusiuose pleneruose jau dalyvavo arti 100 dailininkų iš Lietuvos – Vilniaus, Šiaulių, Šakių, Panevėžio, Dusetų, Ukmergės, Rokiškio bei Obelių – ir Latvijos. Kūrė langines ir du medžio meistrai. Ištapyta beveik 200 langinių, daugiau kaip pusė jų dar ir restauruota. Papuoštos vienerios dvipusės durys , kraičių skrynia, pagaminta vėjalenčių ir lėkių.
Tapytomis langinėmis pasipuošė kelios dešimtys Rokiškio miesto Respublikos, Kauno, Kęstučio, Ąžuolų, Sodų, Vilniaus gatvių bei Rokiškio rajono – Jūžintų, Kamajų, Antakriaunio, Bajorų ir Salų – namai, o Panevėžyje – dailės galerija “Menų namai”.
Perdažys miestą
Viename pirmųjų langinių tapymo plenerų dalyvavo, o vėliau bene kasmet atvažiuodavo Šiaulių universiteto docentas Arūnas Uogintas. Prieš keletą metų jis juokavo, girdi per kokius 25 metus dailininkai perdažys visą Rokiškį. Anot kūrėjo, toks pleneras, kurio metu sukurti darbai iš karto prigyja, netradicinis ir tuo patrauklus.
Per keletą metų plenero dalyviai pastebėjo, kad, pageidaudami langinių, rokiškėnai elgiasi labai įvairiai: kartais jie pasitiki dailininkų skoniu, kartais prašo konkrečių motyvų, tarkim, saulėgrąžų, debesėlių ar drugelių. Menininkai noriai išpildo skirtingus pageidavimus. Žmonėms gerai – už grožį nė lito mokėti nereikia, o miesto svečiai centrinėje Rokiškio gatvėje irgi turi į ką pažiūrėti.
Visiems skoniams
Per septynerius metus langinių sukurta įvairiausiam skoniui.
Tarkim, menininkai yra panaudoję D.Saukaitytės eiles iš Vytauto Kernagio dainos ir nutapę maestro skirtą darbą. Yra langinių, inkrustuotų lauko akmenėliais, yra tapybiškų – su pieva, mėlynu dangumi ir vabalais bei drugeliais.
Langinės labai skirtingos: kai kurios su aiškia mintimi, ryškios, iškart patraukiančios dėmesį, beveik paveikslai. Yra tapybiškos, neįprastų spalvų, lyg abstrakcionistų paveikslai. Rasime net proginių, skirtų Žalgirio mūšio jubiliejui, su heraldiniais ženklais, lietuvių ir kryžiuočių fragmentais. Ne viename lange matome ir senus baltiškus elementus, ornamentus ir ženklus, kurie reiškia namus, gimtinę ir kitus gražius dalykus.
Vertybė
N.Lungienė neabejoja, jog tie, kieno namus puoš langinės, po daugelio metų galės didžiuotis jomis kaip didele vertybe, nes daug kas įvertinama praėjus laikui.
“O tie, kas nesutiko ant savo namų kabinti senovinės lietuviškos puošybos, manau, gailėsis”, – yra sakiusi plenero organizatorė. Ji ketina ir toliau ieškoti lėšų rokiškio plenerams. Mat menininkai, kartą čia kūrę, nori grįžti vėl ir vėl.
Reda MILAKNIENĖ
