Kitų metų gegužę Andriui sukaks 18 metų. Autoavarija, apvertusi jaunuolio ir jo šeimos gyvenimą aukštyn kojomis, nesužlugdė jo svajonės baigti vidurinę mokyklą, studijuoti architektūrą…
Apsivertė gyvenimas
Paskutinėmis 2010-ųjų vasaros dienomis Andriaus bičiulis Nikita pakvietė jį pasisvečiuoti pas giminaičius Zarasų rajone. Šie vaikinai pažįstami daug metų, dar vaikystėje jie žaidė toje pačioje smėlio dėžėje. Jų draugystė neiširo ir tuomet, kai Nikitos šeima iš Obelių persikėlė gyventi į Rokiškį.
„Andrius labai norėjo su mumis važiuoti: vis kalbėjo apie poilsį nuostabioje gamtoje, pasiplaukiojimą baidare, kanoja. Išleidome sūnų, net nenujausdami, jog ši kelionė visų mūsų gyvenimą apvers aukštyn kojomis“, – praeities įvykių prisiminimais dalinosi vaikino mama Liudmila.
Avarija įvyko grįžtant namo: automobilis nuvažiavo nuo kelio ir trenkėsi į medį. Labiausia nukentėjo Andrius: lūžo kaukolė, į smegenis išsiliejo kraujas. Vaikino tėvams apie nelaimę pranešė automobilį vairavusi Nikitos mama. „Neįstengiu prisiminti to, kas vyko po šio skambučio. Viskas aplink plaukė, liejosi, o protas nesuvokė realybės. Tik jutau, kaip veriasi bejausmė tuštuma…“ – pasakojo p. Kulienė. „Pakvietę paauglius į svečius, išleidę juos, vežę į namus – visi norėtų tą juodąją rugpjūčio 29-ąją išbraukti iš kalendoriaus ir gyvenimo… Juk niekam į galvą nešovė mintis, jog taip galėtų atsitikti“, – svarstė motina.
Mėnuo komoje
Juodžiausiu gyvenimo laikotarpiu p. Kulienė pavadino mėnesį po nelaimės, kai sūnaus būklė buvo labai sunki – jis balansavo tarp gyvybės ir mirties. Mama jau visada prisimins akimirką, kai Andrius pabudo iš komos. Jis žvelgė į lubas tuščiu, nieko nesakančiu žvilgsniu, visiškai nereagavo į aplinką, gydytojus, saviškius. „Vis dėlto įvyko stebuklas: mūsų meilė, viltis ir rūpestis jį prikėlė gyvenimui“, – pasakojo motina. Tik po kelių dienų jis pradėjo koncentruoti dėmesį. Iš sūnaus žvilgsnio motina suprato, jog jis mąsto, jaučia, tačiau nieko negali pasakyti.
Po ilgo laukimo prasidėjo gydymo ir intensyvios reabilitacijos laikotarpis. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose Andriui buvo atliktos dvi galvos operacijos, po jų – ilgas reabilitacijos periodas.
Trauma sutrikdė galvos smegenų veiklą: 17-metis mokosi gyventi iš naujo. Kitų prilaikomas jis vaikšto po kambarį, pats iš ąsočio ar butelio į stiklinę įsipila vandens. Vaikinas išmoko savarankiškai valgyti, tik reikia, kad mama nedideliais gabaliukais supjaustytų maistą.
Andrius prisimena viską, kas buvo prieš nelaimę, tačiau pamiršta tai, kas vyko prieš kelias valandas, vakar ar užvakar.
Tapo kairiarankiu
Obelių gimnazijos mokytojai ateina pas Andrių į namus ir moko jį individualiai. Nuo penktosios klasės lietuvių kalbą jam dėstanti mokytoja Danutė Skvarnavičiūtė sakė, jog Andrius visus stebino geografinėmis ir istorinėmis žiniomis, o jo meninė prigimtis, pajauta, gebėjimas mąstyti giliai ir motyvuotai niekur nedingo, tik kol kas jo žodynas nėra rišlus ir išplėtotas. Dėl šios priežasties dešimtokui sunku išreikšti tai, ką jis jaučia.
Paauglys nevaldo dešiniosios rankos, tačiau tai jam nekliudo dirbti kompiuteriu, telefonu rašyti trumpąsias žinutes. Dešiniarankis Andrius po nelaimės bando rašyti kairiąja. Kol kas jam pavyksta brėžti tik spausdintinėmis raidėmis. „Trys reikiama tvarka sujungti pagaliukai – ir ant popieriaus puikuojasi raidės K, A, N… Dar mažiau pastangų reikalauja raidės T, V. O pabandyk neįgydusia ranka suraityti rašytines raides? Tikiu, jog išmoksime ir jas, tik reikia laiko ir kantrybės“, – viliasi mama.
Vaikinas vėl piešia. Jo dailės mokytoja Jolanta Kareniauskienė stebisi: kairiąja ranka piešiantis Andrius sugeba perteikti siužetą, nuotaiką, išlaikyti daiktų proporcijas. To nepavyktų padaryti bent pusei jo bendraamžių. Gruodžio pradžioje Andriaus laukia išskirtinis įvykis: jis eis į mokyklą, dalyvaus istorijos pamokoje, kurią labai mėgo.
Daugiau nei prieš metus įvykusi nelaimė vis dar aitrina motinos širdį. Moteris, prekybos centre pamačiusi tris jaunus, linksmai nusiteikusius paauglius, apsipylė ašaromis. „Toks galėjo ir turėjo būti mūsų Andrius“, – vos pratardama žodžius ištarė ji. Andriaus mama tiki, jog visagalis laikas išplaus iš širdies visus skaudulius. Šeimos nariai mano, jog jaunas ir stiprus organizmas atsigaus, o sužalotų smegenų ląstelių funkcijas atliks kitos ląstelės.
Buvo bendraklasiai
Paaugliui būtina atlikti dar vieną sudėtingą operaciją. Be abejonės, po šios Andriaus laukia ilga reabilitacija. Obeliuose nėra kineziterapeuto, galinčio masažu, įvairiais judesio pratimais sustiprinti paauglio sveikatą. Pokalbį girdintis Andrius retsykiais nusišypsodavo, linkteldavo galvą. Paklausus apie svajonę, dusliu balsu jis ištarė: „Noriu pasveikti.“
Iki nelemtosios avarijos Andrius svajojo apie architektūros studijas. Jo dailės mokytojas, dailininkas Rimvydas Pupelis apie Andrių yra sakęs: „Retai kada sutinku žmogų, gebantį vaizdus matyti trimatėje erdvėje.“
Andrius ir jo tėvai tiki, jog svajonė išsipildys, net jei tam reikės ir labai didelių pastangų.
Bendrauti su Andriumi ir jo mama buvo labai sunku: pokalbį nutraukė žinia apie tragišką Obelių įvykį – 17-mečio Martyno Čepo žūtį. Motociklu važiavęs jaunuolis įsirėžė į tiesiamus elektros laidus. Andrius ir Martynas buvo bendraklasiai. „Visagalis Dievas man paliko sūnų , o iš bendradarbės atėmė. Tokia Aukščiausiojo valia…“ – sukrėsta nelaimės aimanavo p. Kulienė.
Andrius ir jo sesuo Vilma glaudžiasi viename nedideliame kambaryje, o tėvai – kitame. Šeima svajoja įsirengti du nedidelius kambarius antrajame individualaus namo aukšte ir vieną kambarį skirti Andriui. „Kiekvienas žmogus nori turėti savo erdvę“, – įsitikinusi motina. Viduje nėra tualeto: ši problema ypač aktuali sunkiai vaikščiojančiam jaunuoliui. Kadangi Kulių šeima gyvena ne nuosavame, o nuomojamame name, rajono savivaldybė negali skirti lėšų, reikalingų būstą pritaikyti neįgalaus jaunuolio reikmėms.
„Palangoje užsukome į reabilitacijos ligoninę. Domėjomės galimybe joje sustiprinti sūnaus sveikatą. Andriui sanatorijos išlaidas apmokėtų ligonių kasos, o jį lydinčiam asmeniui reikia susimokėti pačiam. Viena diena kainuoja 107 Lt. Gerai, kad sėdėjome, kai mums pasakė apie mokestį, – būtume nugriuvę. Iš kur gauti tiek daug pinigų?“ – skėstelėjo rankomis p. Kulienė.
Artėjant šv. Kalėdoms rajono jaunimas rengia paramos akciją „Ir mes galime padėti“. Tai jau šeštasis toks Rokiškio jaunųjų lyderių klubo ir Raudonojo Kryžiaus bendrijos rajono skyriaus renginys. Jaunimas jau pradėjo rinkti lėšas A.Kuliui.
Šio vaikino likimas jaudina bendraamžius: jis buvo aktyvus Obelių gimnazijos bendruomenės narys, visų mylimas ir gerbiamas. Jam patiko matematikos, biologijos, informacinių technologijų, rusų ir anglų kalbų pamokos. Daugiausia laiko ir dėmesio paauglys skyrė istorijai ir geografijai. Savo gebėjimus jis demonstravo olimpiadose, keletą kartų rajono turuose laimėjo prizines vietas. Po pamokų jis skubėdavo į Obelių meninio lavinimo centro organizuojamus dailės užsiėmimus.
Dalia ZIBOLIENĖ
