Rokiškio širdyje, prie vadinamosios Krošinskių pilaitės, keletą metų vykdomi archeologiniai kasinėjimai, atskleidžiantys vis daugiau pačios ankstyviausios mūsų miesto istorijos detalių. Artėjant žiemai, perkasą reikėjo tinkamai apsaugoti nuo drėgmės ir šalčio: uždengti plėvele ir užkasti smėliu. Tam reikėjo daug darbo rankų, todėl istorikai pasikvietė į pagalbą karius savanorius.
Kario žodis – šventas
Rokiškio krašto muziejaus istorikas Valius Kazlauskas neslėpė: rasti savaitgaliui pagalbininkų perkasai uždengti nebuvo lengva. „Skambinau visiems, galintiems padėti. Tačiau sunku rasti neužimtų pagalbininkų: vieni suplanavę savaitgalio darbus, kiti – išvykas. O sniegas ir šalčiai – ant nosies, todėl ilgiau laikyti atvirą perkasą negalėjome“, – sakė pašnekovas.
Istorikui šovė į galvą mintis paprašyti pagalbos Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos karių. „Išgirdau trumpą jų atsakymą – būsime“, – pasakojo V. Kazlauskas ir pridūrė: „Likus dienai iki kasinėjimų paskambinau kuopos vadui kapitonui Sergejui Afanasjevui ir paklausiau, ar tikrai laukti karių pagalbos, vadas atsakė: „Abejojate kario žodžiu?“
506-osios kuopos savanoriai garsūs meile istorijai – jie talkino tvarkant Lietuvos karių kapus Červonkoje (Latvija), mūsų krašto partizanų bunkerius, yra aktyvūs daugelio istorijai skirtų renginių dalyviai. Maža to, savanoriai savo gretose turėjo ir archeologijos mokslo ragavusį karį, šis savarankiškai padėjo kasinėti ne vieną perkasos plotą ir rūpestingai juos parengė žiemai.
Gausu radinių
Kasinėjimų vadovė, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Archeologijos ir restauracijos skyriaus vedėja archeologė Roma Songailaitė talkinti kasinėjimuose atsivežė savo šeimą. Kol kariai dengė jos nurodytus perkasos plotus, archeologai kone iki paskutinės minutės kasinėjo daugiausiai radinių žadančius perkasos plotus.
Kasinėjimai – imlus laikui darbas. Mat pasirodžius kultūriniam sluoksniui pagrindinį savo įrankį – kastuvą – archeologai padeda į šalį. Po to atsargiai žemių apnašos valomos mažytėmis statybininkų mentelėmis ar paprasčiausiu šepečiu. Ir taip, centimetras po centimetro, kasami kelių kvadratinių metrų perkasos plotai. Archeologų darbą dar labiau apsunkino tai, kad perkasoje esančio pastato nėra jokiuose rašytiniuose šaltiniuose. Lyg to dar būtų maža, sovietmečiu istorinį paveldą negailestingai suniokojo darbininkai, tiesę elektros kabelį. Taigi netoli elektros linijos jie buldozeriu sustumdė žemes. Tad archeologai ten dabar randa ištisų epochų paveldo „mišrainę“: šalia skylėtos sovietmečio raudonos plytos nuoskalos žemėje įstrigusi ir žaliai glazūruoto koklio su Krošinskių herbu-žvakide šukės. Iš suanglėjusių medžio fragmentų, aprūkusio stiklo šukelių, esančių skirtinguose kultūriniuose sluoksniuose, galima daryti prielaidą, kad pastatas bent porą kartų degė. Todėl mokslinio azarto vedami archeologai stengėsi kiek galima daugiau išnaudoti kasinėti palankią dieną.
Pokalbiai apie krašto istoriją
Archeologė R. Songailaitė neslėpė džiaugsmo karių darbu: šie, itin organizuoti ir drausmingi, nepratę švaistyti laiko veltui, dirbo tiksliai ir rūpestingai. Kasinėjimų vadovė apgailestavo, kad dėl laiko stokos negali jiems leisti bandyti patiems perkasoje ieškoti radinių. Kariai galėjo apžiūrėti tik naujausius, tądien iškastus radinius – koklių ir puodynaičių šukes, stiklo gabalėlius, kaulų fragmentus. Istorikas V. Kazlauskas, atsidėkodamas už pagalbą, jiems pažadėjo surengti edukacinę programą. O kariai pažadėjo ateiti į talką, kada tik archeologams prireiks jų pagalbos.
Kol talkininkai darbavosi kastuvais, perkasoje vyko improvizuota diskusija rajono ir šalies istorijos tematika. V. Kazlauskas aiškino, jog Krošinskiai – vieni iš Smolensko didikų, atsisakiusių priimti Rusijos caro kyšį – pinigus ir sabalo kailius – bei prisiekti Rusijai. Jie, manoma, stačiatikiai, grįžo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir valdovo buvo įvertinti taip, kad jiems patikėta saugoti pačius pavojingiausius kunigaikštystės pasienio ruožus su Livonija.
Kadangi tuomet didikai dažnai keliaudavo po savo valdas, didesnių turtų jose nepalikdavo. Bene svarbiausias reprezentacijai skirtas elementas jų dvaruose buvo… krosnis, papuošta giminės herbu paženklintais kokliais. Todėl koklis – labai svarbi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ankstyvosios istorijos detalė.
Toliau kalba sukosi arčiau šių dienų – apie karybą, Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos vadas kapitonas S. Afanasjevas diskutavo apie tai, kaip tarpukariu, vos per gerus dvidešimt metų, iš esmės pasikeitė karo būdai. Pirmajame pasauliniame kare įtvirtinimai buvo itin reikšmingi, o prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jų svarba gerokai sumažėjo. Antai tarpukariu Prancūzija investavo daug lėšų ir pastangų statydama gynybinę Mažino liniją. Ji vertinta kaip neįveikiama, tačiau 1940-ųjų gegužę fašistinės Vokietijos kariuomenė šiuos įtvirtinimus tiesiog… apėjo iš Belgijos ir Nyderlandų pusės.
Bediskutuodami apie istoriją, kariai sparčiai darbavosi ir vos per porą valandų smėliu uždengė apie pusę perkasos. Būtų uždengę ir likusią, bet joje dar kasinėjo archeologai. Vis dėlto šeštadienį prieš temstant visi jos plotai buvo parengti žiemai. „Talkininkai mums sutaupė dieną“, – grožėdamasis sutvarkyta perkasa sakė V. Kazlauskas.
Pavasarį teliks nukasti smėlį ir vėl bus galima tęsti kasinėjimus.
Lina Dūdaitė
