Apie kraštietę Jolantą Povilaitytę, baigusią J.Tumo–Vaižganto vidurinę mokyklą, rašėme prieš porą metų. Tuomet ji buvo grįžusi iš Afrikos, kur savanore dirbo su gepardais. Tačiau tuo istorija nesibaigė. Neseniai Jolanta vėl grįžo iš Afrikos, kur prižiūrėjo jaunus liūtus. Neeilinės moters išgyvenimai, patirti kitame žemyne, jos meilė „didelėms katėms“, kitoks, nei esame įpratę, pasaulio matymas – verti ne tik straipsnio. Jie tiesiog įkvepia. Juk ne kiekviena moteris moka pilotuoti lėktuvą, drąsą vadina „nugalėta baime“ ir yra buvusi ekspedicijoje Šiaurės ašigalyje…
Gyvenimas yra gražus
„Ar gali įsivaizduoti save klaidžiojančią po Afrikos brūzgynus? Kartu su šalia einančiais liūtais bristi per akmeningas upes ir nebegirdėti balsų, kuriuos girdime vienumoje. Juos išgirsti tik liūtui priartėjus ir pajunti, kaip ištroškę gyvūnai liežuviais kabliuoja vandenį ir kaip jie, ką tik buvę šalia, pasileidžia medžioklei paskui zebrų bandą. Palieka tave be žodžių ir jausmų… Tokiomis akimirkomis supranti, kad gyvenimas yra gražus“, – leidžiasi į pasakojimą Jolanta, švytėdama iš vidaus. Keliones į Afriką – tarsi į susitikimą su savo „vidaus tyrinėtoju“ – ji vadina vienu pasaulio stebuklų.
Visas straipsnis šeštadienio “Gimtajame…”
Reda Milaknienė
