Nuo sprindinio sodinuko iki kelių metrų aukščio medžio, kurio viršūnę pamatysi tik stipriai atvertęs galvą. Tai – Europos miškas, prieš dešimtmetį Rokiškio urėdijos rūpesčiu pasodintas Alsetos kaime (Rokiškios kaim. sen.). Pušys ir beržai suvešėjo neįtikėtinai greitai, tarsi paneigdami senolių išmintį, jog medį sodini ne sau.
Pionieriai
„Matyt, visi talkininkai įdėjo daug širdies. Per dešimtmetį teko atsodinti tik kelis sausros išdegintus plotelius“, – sakė Rokiškio urėdas Rimantas Kapušinskas, negalėdamas atsigėrėti garsiu miškininkų „kūdikiu“. 2003 m. pavasarį 50 ha plote į dirvą buvo įkasta tūkstančiai urėdijos medelyne išaugintų pušų ir beržų sodinukų. Į Europos miško sodinimo talkas miškininkų pakviesti gausiai rinkosi moksleiviai, savivaldybės, seniūnijų, kitų įstaigų talkininkai bei Darbo biržos pagal viešųjų darbų programą siųsti žmonės. Būsimas miškas pakrikštytas garsiu – Europos – vardu. Idėja duoti tokį vardą kilo miškininkams, sumaniusiems taip įamžinti Lietuvos stojimo į Europos Sąjungos (ES) bendriją datą ir būsimai giriai suteikti išskirtinumo. Šį mišką ženklina masyvus mūsų laukų akmuo, kurio viršutinė dalis panaši į Lietuvos žemėlapį, apatinė primena ES teritorijos kontūrus. Akmenyje miško vardą ir sodinimo datą iškalė Aukštakalnių kaimo (Kamajų sen.) akmenkaliai.
Rokiškėnų miškininkų pavyzdys įkvėpė ir Kaišiadorių kolegas. Jie 2004 m. Žaslių girininkijoje irgi sodino Europos mišką.
Jubiliejų pasitinka… giria
Kaip gyvuoja mūsų Europos miškas? Jį prieš dešimtmetį sodinusiems talkininkams vertėtų aplankyti. Sunku net patikėti, kaip per gana trumpą laiką iš sprindinių sodinukų išaugo išlakios pušys, tarp kurių eilių beveik nebeliko tarpų. O beržai, pušyne tarsi netyčia išbarstyti apskritomis krūvelėmis, savo sodintojus ūgiu praaugo kelis kartus. Urėdas sako, jog dabar bematyti tik medžių viršūnės, nes viso ploto akis nebeaprėpia. „Čia žmonės jau grybauja, tik nežinau, kokie grybai auga“, – sakė urėdas, pasakodamas apie džiaugsmus ir rūpesčius, kurių per dešimtmetį nestigo.
Daugiau ketvirtadienio “Gimtajame…”
Aldona MINKEVIČIENĖ
