„Aš noriu jums štai ką papasakoti: ant kapo užgriuvo medis. Niekas jo nesiruošia bent tolėliau nutempti… Ką prieš Vėlines veikia seniūnas? Ar jam bent kiek rūpi kapai? Jei rūpėtų, tą medį jau būtų nupjovęs prieš vėtrą… Ar žinot, kieno tos kapavietės? Ne sovietiniai didvyriai jose palaidoti!“ – kaip žirnius bėrė žodžius moteriškė. Nebegalėjai suprasti, ar ji piktinasi istorine žmonių atmintimi, ar vėtra, užvertusia ant kapų medį.
Nuvirto, ir tiek
Nelengva rasti skambinusiosios nupasakotą vietą: dvi kapavietės „slepiasi“ miške, netoli Kamajų seniūnijos Duokiškio kaimo. Ir tikrai: šalia kapaviečių gulėjo vėtros išrautas medis, belapės jo šakos styrojo į dangų, abejingos praėjusio šimtmečio įvykiams…
Nuvirto, ir tiek. Namų stogus vėtra nudraskė, o žmonės tik padėkas kaimynams reiškė, gamtos šėlsmo nekeikdami. Kapavietes užklojęs medis nieko nė nesulaužė. Paminklas su užrašu, jog čia palaidoti tarybiniai žmonės, nužudyti buržuazinių nacionalistų, sveikut sveikutėlis…
Ar tik nebus taip, kad atmintis žmones žeidžia labiau už vėtrą ir jos išrautą medį?
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Lina DŪDAITĖ
