Po skaudžių įvykių, sukrėtusių Lietuvą, didėja dėmesys vaikams, jų gyvenimo, tiksliau išgyvenimo, sąlygoms. Trečius metus Rokiškio rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriui vadovaujanti Gitana Černiauskienė sakė negalėjusi suvaldyti ašarų, kai Vilniaus oro uoste iš Anglijos socialinių darbuotojų perėmė į Lietuvą be tėvų deportuotus du mažylius: vienam – du mėnesiai, kitas – metais vyresnis. Kokia situacija mūsų rajone? Apie tai su Gitana ČERNIAUSKIENE kalbėjosi korespondentė Dalia ZIBOLIENĖ.
– Kiek Rokiškio rajone priskaičiuojama rizikos šeimų, auginančių nepilnamečius vaikus?
– 163 socialinės rizikos šeimose auga 351 vaikas.
– Kiek vaikų gyvena ypač prastomis sąlygomis, kad juos reikėtų nors laikinai išvežti iš namų?
– Per pastarąsias tris savaites iš namų, kur buvo iškilęs pavojus vaikų saugumui, buvo paimti penki vaikai: du apgyvendinti šeimynoje Anykščių rajone, du – šeimoje mūsų rajone, vienas – Obelių vaikų globos namuose. Pranešimų apie žiauriose sąlygose gyvenančius vaikus gauname beveik kiekvieną dieną. Su šiomis šeimomis dirba socialiniai darbuotojai.
– Kiek pastaraisiais metais vaikų, gyvenusių nesaugioje aplinkoje, buvo paimta iš tėvų?
– Pernai iš rizikos šeimų į saugesnę aplinką išvežti 24 vaikai, 16 jų apgyvendinti šeimose ir šeimynoje, užpernai atitinkamai – 30 ir 19. Dauguma vaikų tebeglobojami giminaičių arba šeimynoje. Paimtus vaikus laikinai nuvežame į rajono ligoninę arba į Obelių vaikų globos namus. Per tris dienas turime nuspręsti jų tolimesnį likimą. Išskirtinai retai grąžiname tėvams, dažniausiai mažylius laikinai globoja giminaičiai, šeimyna, o kraštutiniu atveju vežame į globos namus.
– Ar yra pasitaikę tragiškų įvykių, kad tėvai žudytų, kankintų vaikus?
– Prieš keletą metų ant mažo vaiko užkrito spinta ir mirtinai jį sužalojo. Ši šeima mums buvo žinoma, įrašyta į rizikos grupę, labai apmaudu, kad nespėjome tragedijai užbėgti už akių. Dar vienas tragiškas atvejis – Rokiškyje gaisre sudegusios dvi mergaitės. Šių įvykių tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad tėvai specialiai kenkė savo vaikams, tai nelaimingi atsitikimai, pasibaigę mirtimis.
– Kaip dažnai socialiniai darbuotojai turi lankyti rizikos šeimas?
– Periodiškumas nėra nustatytas. Patys socialiniai darbuotojai sudaro darbo su šeima planą.
Yra didelės rizikos šeimos, su kuriomis reikia dirbti intensyviai, ir yra šeimos, su kuriomis galima bendrauti rečiau.
Didelės rizikos šeimose girtauja abu tėvai, auga 5–6 vaikai, jauniausieji – iki metukų. Į tokias šeimas socialiniams darbuotojams rekomenduojame nuvažiuoti kasdien. Antroji grupė – šeimos, kurių tėvams trūksta socialinių įgūdžių, jiems socialiniai darbuotojai padeda tvarkytis, gaminti maistą, prižiūrėti vaikus.
– Ar rajone sukurta pagalbos sistema vaikui, augančiam nesaugioje aplinkoje, patiriančiam šeimoje fizinį ar psichologinį smurtą?
– Veikia kompleksinė pagalba. Bendradarbiaujame su rajono savivaldybės Pedagogine psichologine tarnyba, mokyklų socialiniais pedagogais, psichologais, gydytojais, jei nepakanka Rokiškio rajono tarnybų pagalbos, siunčiame į Vaikų raidos centrą Vilniuje.
– Prieš kelias dienas policijos suvestinėje registruotas vaiko sumušimo atvejis, įtariama, kad smurtavo mama. Ar dažni tokie atvejai?
– Dėl galimo nepilnamečio sumušimo Vaiko teisių apsaugos skyrius gavo informaciją iš darželio, kurį vaikas lanko, darbuotojų. Tokie atvejai tikrai nėra dažni.
– Ar pakanka Rokiškio rajone socialinių darbuotojų, dirbančių su rizikos šeimomis?
– Rokiškio miesto ir kaimiškosios, Pandėlio seniūnijų socialinės darbuotojos turi per didelį darbo krūvį. Vidurkis šiuo metu yra iki 17 šeimų vienai darbuotojai. Jeigu Vyriausybė numatys mažesnį šeimų skaičius, ir mūsų savivaldybėje bus peržiūrimi socialinių darbuotojų krūviai. Daugiausia problemų kyla Pandėlio, Juodupės, Obelių seniūnijose, rečiau Kriaunose, Jūžintuose.
– Viena iš darbo išėjusi socialinė darbuotoja įsitikinusi, kad rizikos šeimoms suteikta labai daug teisių, tačiau visiškai pamirštos jų pareigos. Neva pagalbą gaunančios šeimos nevertina socialinio darbuotojo, iš jo tyčiojasi, reikalaudami sutvarkyti namus, prižiūrėti vaikus. Ką Jūs apie tai manote?
– Viskas priklauso nuo paties socialinio darbuotojo, nuo to, kaip jis sugeba užmegzti kontaktą su šeima. Socialinis darbuotojas turi įpareigoti šeimą, padėti jai, bet ne pats atlikti viską už juos. Aišku, būna visokių situacijų. Yra šeimų, kurios nenori priimti pagalbos, darbuotojų neįsileidžia į namus, ignoruoja. Bet profesionalus darbuotojas sugebės prisijaukinti šeimą. Pirmiausia yra skiepijamos pareigos, formuojami socialiniai įgūdžiai, nepamirštant ir teisių. Fantastiškiausia mūsų rajono socialinė darbuotoja yra Dovilė Sirvydytė iš Jūžintų seniūnijos. Nors labai dažnai šeimos, kurioms padedame, linkusios kaltinti visus, tačiau D. Sirvydytė geba rasti kontaktą, susitarti su visomis šeimomis, nė viena apie ją nepasakė blogo žodžio.
– Vyriausybės nuostata – uždaryti didelius vaikų globos namus ir kurti mažas šeimynas. Ar pritariate šiai idėjai?
– Taip, mažose šeimynose vaikams augti geriau, bet tam reikia labai gerai pasiruošti: ieškoti ir nupirkti butus, namus, juos pritaikyti šeimoms. Sunkiausia su kaimynais, nes visi lyg ir pritaria, kad reikia vaikus integruoti į visuomenę, tačiau purtosi jų kaimynystės. Šiuo metu rajone veikia viena šeimyna, joje auga 13 vaikų, nors maksimalus numatytas skaičius – 12. Šeimynų įkūrimas – labai ilgas procesas, reikia trejus metus globoti vaikus. Ketinama keisti įstatymus, kad šeimynai įkurti pakaktų vienerių metų globoti vaiko, tačiau tokioje šeimynoje galės gyventi ne daugiau 8 globotinių.
– Rokiškio rajone veikia Obelių vaikų globos namai, juose – apie 50 auklėtinių. Kaip manote, koks šių namų likimas?
– Visos šalies globos įstaigos reorganizuojamos. Manome, kad Obelių vaikų globos namai nebus išimtis.
– Į Rokiškio rajoną turėjo būti parvežti du vaikai, dėl netinkamų gyvenimo sąlygų paimti iš rajono gyventojos, išvykusios į Angliją. Koks tolimesnis šių vaikų likimas? Kokia atsakomybė numatyta motinai, kurios du vaikai deportuoti iš užsienio šalies?
– Akivaizdžiai pamatėme, kokios skirtingos valstybių vaiko globos sistema. Jei Norvegijoje, nutarus paimti vaiką iš biologinės šeimos, jis globojamas kitoje šeimoje, atsisakoma jį parvežti į gimtinę pas giminaičius, tai iš Anglijos stengiamasi jį išsiųsti į valstybę, iš kurios atvykę tėvai. Anglijos socialinės tarnybos apribojo motinos, gyvenusios Jūžintų seniūnijoje, teises ir atėmė du vaikus. Abu juos parskraidino lėktuvu į Lietuvą. Vilniaus oro uoste iš socialinių darbuotojų perėmė dviejų mėnesių bei metų ir mėnesio vaikučius. Morališkai tai vienas sunkiausių atvejų mano darbo praktikoje. Vaikučiai apgyvendinti Panevėžio Algimanto Bandzos kūdikių ir vaikų globos namuose. Viliamės, kad atsiras Lietuvoje šeima, norėsianti juos globoti.
– Vaiko teisių apsaugos skyrius tarpininkavo organizuojant mokymus būsimiems globėjams ir įtėviams, juos Utenos šeimos ir vaiko gerovės centre baigė penki žmonės. Jie globoja giminaičių vaikus ar paimtus iš asocialių šeimų?
– Dvi šeimos globoja giminaičius, dvi – svetimus vaikus, viena šeima dėl tam tikrų priežasčių dar negali priimti globoti.
– Rokiškio rajono vicemeras Egidijus Vilimas susitikime su gyventojais pasakojo, jog rajonui reikėtų dar bent dešimties apmokytų globėjų ar įtėvių, kurie laikinai priglaustų iš asocialių šeimų paimtus vaikus. Ar šiuo klausimu kas nors daroma?
– Taip, ta linkme intensyviai dirbama. Platinama informacija spaudoje, internete. Vyksta susitikimai su įvairiomis bendruomenėmis, kurioms suteikiama informacija apie globą ar įvaikinimą. Tai duoda rezultatų: norą dalyvauti mokymuose tam, kad galėtų globoti ar įvaikinti vaikus, pareiškė dar trys šeimos. Norėčiau visuomenės paprašyti nebijoti globos ar įvaikinti. Suteikime vaikams tikrą namų šilumą ir jaukumą.
– Visuomenėje diskutuojama apie tai, jog tėvams, išleidžiantiems pinigus svaigalams, nereikėtų skirti pašalpų. Kaip komentuotumėte tokią nuomonę?
– 50 proc. pašalpos pervedama į prekybos centro specialią atsiskaitymo kortelę, kita 50 proc. išmokama grynaisiais. Prekybos centre kortele negalima atsiskaityti už alkoholį ir cigaretes, tačiau pasitaiko atvejų, jog pašalpų gavėjai nuperka cukraus, aliejaus ar kitokių produktų, juos parduoda pigiau ir taip išsigrynina pinigų svaigalams. Norime dar kartą priminti, jog žmonės, iš socialinės rizikos šeimų perkantys pigesnius produktus, atima sotesnį kąsnį iš vaikų ir padeda tėvams grimzti į alkoholizmo liūną.
– Dėkoju už pokalbį.
Dalia Zibolienė
