Pas mūsų senelius gyvena dvejų metų aviganė Mažylė, 11 metų katinas Tūzys ir katytė Nika. Jos amžiaus nė nežinom…
Kartą Tūzys panoro papasakoti mums apie save ir savo bičiulius.
„Aš – katinas. Gražus, keistos spalvos. Tuomet, kai pas senelius gyvenau vienas, buvau labai mylimas. Šeimininkai mane glostė, gyrė, dėmesio daug skyrė. Rūpinosi, kad būčiau pavalgęs ir niekas neskriaustų.
Kartą išgirdau kažką gailiai lauke miaukiant. Pagailėjau tos vargšės katytės ir paprašiau šeimininkų ją priglausti. Ji buvo vieniša ir liūdna. Taip mūsų šeima pagausėjo, o mano geri laikai praėjo…
Aš, katinas Tūzys, ir katytė Nika dienas leisdavome laipiodami medžiais.
Kartą šeimininkai namo parsinešė keistą gyvūną. Jis buvo panašus į mus: dvi ausytės, kojytės, nosytė, uodegytė. Tik keistą garsą jis skleidė: “Au!”, “Au!” Galiausiai supratau: naujasis mūsų gyventojas – šuo. Kol kalytė buvo maža, nevengėme su ja draugauti. Tačiau kai Mažylė paaugo, viskas pasikeitė. Nors ji nori draugauti, mes su Nika abejojame jos gera širdimi. Mums baugu bičiuoliautis su avigane, todėl dažniausiai “dedam į kulnus”.
Spėkite, koks mėgstamiausias Mažylės žaidimas? Ogi gaudynės! Iš jos išmokau greitai sprukti.
Taip ir lekia dienos. Žaidžiame, pešamės, bičiuliuojamės. Visko juk būna tarp trijų draugų.”
Aurimas ir Orinta Čiočiai
