Jų vardai buvo vienodi – Vladas ir Vladislava. Drauge jie gyveno beveik septyniasdešimt metų: iki palaimingų vestuvių jiems pristigo vos kelių mėnesių. Ir Anapilin jie iškeliavo… beveik kartu.
Keletas štrichų
Vladislava Meiluvienė kilusi iš Audronių kaimo (Obelių sen.), o Vladas Meilus – iš Sniegių. Abu kaimus skyrė vos 9 km. Susipažino jie 1938-aisiais Sniegiuose, Vladislavai įsidarbinus šio kaimo pieno surinkimo punkte. Po dvejų metų, rudenį, atšoktos vestuvės. Vos 20-metį perkopusių jaunų žmonių šeima apsigyveno jaunojo gimtinėje. Jų santuoka buvo paženklinta karo spalvų, neramių ir permainingų pokario metų…
Anot sūnaus Valdemaro, pokario metais jo tėvų šeima, kaip ir visa Lietuva, gyveno bijodami svetimų žmonių, apverkė į Sibirą ištremtus giminaičius, dėl viso pikto po klėtimi turėjo slėptuvę, iškentė nacionalizaciją, prievartinį žmonių varymą į kolūkius, alinantį darbą juose…
V.Meilus Lietuvos kariuomenėje tarnavo ryšininku, ne kartą buvo kviečiamas dirbti į Juodupės paštą telegrafuotoju. Pasiūlymas jo nežavėjo. “Nenorėjo palikti gimtinės”, – mamos žodžius citavo p. Valdemaras. Tai pasakęs patikslino: “Nors žemė buvo nacionalizuota, visi kaimiečiai žinojo savosios ribas. Todėl labai dažnai galėdavai išgirsti juos sakant: “Eisime grybauti į Raubiškių mišką, o grįšime Varnų mišku.” Arba “Bulves sodinsime savojoje žemėje.” Meilų sūnus prisimena begalinį tėvų džiaugsmą dėl atkurtos Lietuvoje nepriklausomybės. Žmonės tikėjo, jog bus grąžinta ir žemė, nors jos nedaug ir teturėjo – vos 11 ha.
Visas straipsnis šeštadienio “Gimtajame”
Dalia Zibolienė
