Prasmingos akimirkos dažnai prabėga neįvertintos ir išnyksta amžiams… Tokia gyvenimo realybė: piniginius indėlius galime perkelti iš vieno banko į kitą, o laikas nieko neperkelia į kitos dienos sąskaitą. Jis užfiksuoja įvykius, reiškinius, žmonių darbus ir jų poelgius.
Prisimenu neatsitiktinai
Sukasi eiklusis įvykių sūkurys. Pavasaris jau pasipuošė savo nuostabiaisiais drabužiais. Jis dovanoja ne tik gerų emocijų, bet ir primena mums apie išėjusiuosius. Neatsitiktinai šį pavasarį prisimenu iš Panemunėlio krašto kilusius du šviesuolius. Tai į amžinybę prieš trejus metus iškeliavusį buvusį „Gimtojo Rokiškio” redaktorių, žurnalistą, knygų autorių, atgimimo šauklį, aktorių, sveiko gyvenimo būdo propaguotoją Joną Mažeikį ir šių metų kovo viduryje mus palikusią mokytoją Gražiną Adomavičienę.
Stebuklingas gegužės žydėjimas… Mėnesio pradžioje minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, o visą mėnesį per Lietuvą ir už jos ribų nusidrieks spalvinga „Poezijos pavasario” švenčių pynė. Kartu su šiomis šventėmis atmintyje iškyla ir išėjusiųjų žmonių paveikslai. Kas suskaičiuos, kiek gerbiama mokytoja G. Adomavičienė savo ugdytiniams suorganizavo „Poezijos pavasarėlių”, kiek jos rankos mažiesiems poezijos gerbėjams išdalino padėkų? Deja, šios gegužės poezijos skaitymai vyks jau be gerbiamos mokytojos…
Prisimenu ir gerbiamą J. Mažeikį – aukštos vidinės kultūros simbolį. Niekada iš atminties neišblės „Gimtojo Rokiškio” korespondentės Dalios Zibolienės ištarti žodžiai: „Gerasis mūsų Jonas…” Šiuo vieninteliu sakiniu apibūdinta gili žmogaus buvimo žemėje prasmė. Tik jo išėjimas netikėtas ir skaudus.
Kiekvieną dieną mus supa prisiminimų ir įspūdžių įvairovė. Gyvendami teisingai ir sąžiningai, mes patiriame tikrąją gyvenimo laimę, pilnatvę, prasmę ir džiaugsmą. Kartais mums pritrūksta atidumo, supratimo ir mes praeiname nepastebėdami žmonių didelių darbų, kilnių poelgių. Žmonių kilnūs darbai – patys didžiausi mūsų gyvenimo brangakmeniai…
Kasdienybė diktuoja
Saulėtą savaitgalį džiaugiausi kitu brangakmeniu: gavau intelektualią dovaną. Kupiškio krašto kunigas poetas Justas Jasėnas atsiuntė ką tik išleistą Jerutės Vaičekauskienės leidinį „Gabrielė sielos, ne luomo bajorė”. Tai nuostabi knyga apie pedagogę, publicistę, kritikę, Lietuvos politinę ir visuomenės veikėją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Unikali asmenybė. Jos vidiniame pasaulyje tilpo dvasingumo ugdytojos, moterų teisių gynėjos, medikės, filantropės kilni ir sąžiningai atliekama veikla. G. Petkevičaitė-Bitė tryško geranoriškumu padėti žmogui, lavinti ir gelbėti pasaulį. Rašytoja, literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė minėtame leidinyje cituoja G. Petkevičaitės-Bitės mintis: „Mano aukuras – ne akmuo ir ne auksas! Mano aukuras – tai žmogaus širdis!” Ir nuo savęs gerbiama literatūrologė priduria: „Kilnumas – nykstantis žodis, vis sunkiau mums savo aplinkoje rasti žmogų, apie kurį galėtume pasakyti: kilnus; jis (ji) pasielgė kilniai: atsisakė ne to, ką galėjo pasiimti ir nepasiėmė (tai tik padorumas), o to, kas suteikė atramą kitam, pakėlė jį gyventi. Kilnus yra ne tik pats sugebantis kilti, bet ir kitą pakelti…” Kasdienybė mums diktuoja kitokius pavyzdžius. Kilnūs poelgiai tapo retenybe, bet, kaip bebūtų, džiaugiuosi dar vienu brangakmeniu.
Sudėtinga gyvenimo istorija
Muziejininkas, istorikas Valius Kazlauskas rekomendavo paskaityti Lietuvos žurnalistų sąjungos narės Aurelijos Almonės-Akstinienės knygą-albumą „Užbūrė Alauše nuskendę varpai”. Leidinyje autorė nuoširdžiai ir meistriškai atskleidžia lietuvių dailininko Jono Rimšos sudėtingą gyvenimo istoriją. Tai atviras pasakojimas apie menininką, kuris aukojosi dėl savo idėjos. Tai du šviesūs, prasmės nuglūdinti brangakmeniai. Pirmasis – dailininkas J. Rimša, atskleidęs stebuklingąjį dailės paveikslų pasaulį, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Pietų Amerikoje. Kaip prisimena pats dailininkas, jis draugavęs su vokiečių archeologu Antonio Schimmeliu. Kartu studijuodami jie dalinosi ne tik įspūdžiais, bet ir duona, o kai labai norėdavo valgyti, kad užsimirštų, žaisdavo šaškėmis. Toks nelengvas kelias į tikslą. Šioje istorijoje antrasis brangakmenis – žurnalistė A. Alminė-Akstinienė, lietuvių išeivijos dailininko J. Rimšos kūrybą išpopuliarinusi pasauliui, išleisdama knygą-albumą.
Reikia šilumos
Darykime kilnius darbus šiandien, čia ir dabar… Tegu jie netaps pačiais prasmingiausiais mūsų gyvenimo žygdarbiais, bet svarbiausia, kad sušildys kitų žmonių sužvarbusias sielas. Reikia joms šilumos. Suledėjome… Dažnai mes patys užtrenkiame džiaugsmui savo namų duris, o jis baikštus, kuklus. Kantriai ir tyliai laukia, kada ištirps mūsų sielų ledai ir jis ateis į mūsų namus.
Kartais perdėtas naivus optimizmas irgi mus žlugdo, nes per jį nepastebime skausmo, žaizdų, praradimų… Kartais mes gėdijamės prisipažinti, kad turime širdį, jausmus, nes populiariau pasirodyti drąsiems, „kietiems…” Ir kam tos kaukės ant mūsų veidų, kam tas nuolatinis apsimetinėjimas? Nusiimkime kaukes bent jau pavasarį ir leiskime į mūsų pačių vidų įsiskverbti šiltiems saulės spinduliams. Jie tikrai ištirpdys ledus, išmokys paprastos gyvenimo metodikos, kaip nereikia slėptis nuo tiesos. Tuomet ir kasdienybės dulkės bus ne tokios aitrios, ir prasmė gili…
Reda KISELYTĖ Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos” padalinio bibliotekos vedėja
