Kiekvienais metais antrąjį spalio šeštadienį minima Organų donorytės ir transplantacijos diena.
Šiemet Donorytės dienos renginiai, kuriuos organizuoja Lietuvos nacionalinis transplantacijos biuras (NTB), startavo Valstybės sienos apsaugos tarnybos Aviacijos bazėje. Ir tai neatsitiktinai: labai dažnai medikai į pagalbą sergančiam žmogui atskuba sraigtasparniu. Mat laikas yra vienas svarbiausių transplantacijos veiksnių. Organai prie medicinos aparatūros turi būti prijungti itin operatyviai: širdis persodinta per 4-6, o inkstai – per 24-48 val. Sudėtingame transplantacijos procese dalyvauja nuo 70 iki 120 žmonių.
Išgirdę žodį „donoras“ dažniausiai pagalvojame apie kraujo donorystę. Kraujo galime dovanoti daug kartų ir taip išgelbėti ne vieną gyvybę. Tačiau yra ir organų bei audinių donorai. Jie apsisprendžia po mirties dovanoti gyvenimą sunkiai sergantiems ligoniams. Tiesa, savo organą – inkstą arba dalį kepenų – gali paaukoti ir gyvas žmogus.
Donorų širdys gelbsti gyvybę
Vytautas Jonas Sirvydis
Rokiškio krašto garbės pilietis, profesorius, širdies chirurgas
1987 m. Lietuvoje atlikta pirmoji širdies persodinimo operacija. Tai buvo didelis įvykis: kardiochururgijoje žengėme didelį žingsnį į priekį. Teko ir man operuoti tą pirmąjį pacientą. Šiandien Lietuvos medicinos įstaigose jau atlikta per šimtą tokių labai sudėtingų operacijų. Jų rezultatai labai džiugina: dauguma žmonių grįžta į bendruomenę, atgauna fizines ir dvasines jėgas, dirba, augina vaikus. Tiesa, jie privalo nuolat tikrintis sveikatą, vartoti vaistus, laikytis gydytojo rekomendacijų. Keliems pacientams atliktos pakartotinės širdies persodinimo operacijos: turime pacientų, kurių krūtinės ląstoje plakė net trys širdys: sava ir dvi donorų.
Didžiausia širdies persodinimo problema – donorystė. Juo gali tapti žmogus, mirštantis dėl smegenų ligos – dėl traumos arba kraujo išsiliejimo į smegenis. Deja, mirštančiojo giminaičiai ne visada sutinka dovanoti jo organus, todėl dauguma laukiančių širdies transplantacijos iškeliauja anapilin… Abejojantiesiems, ar tapti donoru, reikėtų pamatyti pacientus, gyvenančius viltimi pasveikti. Dauguma jų labai sunkios būklės: nuolat dūsta, sutinę, nebepajėgia savarankiškai judėti, jų gyvybę palaiko mechaninė širdis. Šiuos ligonius vargina laukimas ir nežinomybė. Manau, jog susitikimas su jais daugeliui padėtų apsispręsti. Kardiochirurgai, kasdien matantys sergančiųjų kančias ir viltingus žvilgsnius, pirmieji pareiškė norą tapti organų donorais.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Dalia ZIBOLIENĖ
