O kad rytas prasideda Ąžuolų gatvėje, žino ne visi. Ne visi matė ir ne visi girdėjo, kaip jis pasirąžo ir lėtai pramerkia akį…
Žadina visa, kas pasislėpę
Pirmiausia rytas pabudina paukštelius, jie šiek tiek piktai apžiūrinėja saulėgrąžų lukštus ir įvairiausias šiukšles, užsilikusias dar iš vakaro. O tada, visiškai netrukdydami niekam aplinkui ir, rodos, nekeldami nė menkiausio garso, pakrantes nusėda žvejai. Sunku pasakyti, ar rytas tvenkinių žuvis pažadina, ar jie patys. Rytas tik nusišypso, pakyla iš savo guolio ir ateina mišku – švelniai paglostydamas medžių viršūnes, žadindamas visa, kas pasislėpę tarp medžių kamienų. Tada rytas, regis, atsiklaupia prie kurio nors iš tvenkinių ir vandenyje grožisi savo atvaizdu. Geltonas, oranžinis ir rožinis–vanilinis dangus švelniai šypsosi ir laukia pirmųjų šviesių saulės spindulių, kurie netrukus ima šokti tarp šimtamečių ąžuolų. Kuris nors žvejys pasirąžo, ranka paglosto saulėtą žolės lopinėlį ir spėja – karšta ar ne šiandien bus diena. O tada Ąžuolų gatvėje suloja pirmasis dar kiek apsiblausęs šuo. Ir rytas, visiškai patenkintas, susirenka vanilinio dangaus patalus, palieka šviesų ir melsvą dangų ir juda tolyn – pas žmones.
Daugiau antradienio GR
Ieva LUKOŠIŪNAITĖ
