Rokiškėnų klausėme, kas jiems svarbiau – Vasario 14-oji ar Vasario 16-oji? Kaip jie švenčia ar norėtų švęsti?
Raudojimų seniai nebereikia
Virginija Ardavičienė, Žiobiškio bendruomenės pirmininkė
Vasario 14-osios kaip nors ypatingai nešvenčiame. Tai tik jaunimas sako – „prikolas”. Man asmeniškai – šiaip sau. O Vasario 16-ąją Žiobiškyje mes švenčiame. Ir šį kartą kaime bus koncertas, paaugliai, jaunimas turės savo programą.
Prezidentė sako – „švęskim”. O kaip švęsti linksmai, jei daug metų tai buvo verksminga proga? Šventė turėtų pribręsti viduje. Turi būti aišku, kodėl mes tai darome. Manau, Vasario 16-oji ilgainiui keisis – raudojimų seniai nebereikia. Nors dar praeis laiko, kol mes suprasime, kaip švęsti. Ką daryti, kad ši šventė būtų svarbi visiems? Nežinau. Būtų gerai, kad šios dienos lietuviai lauktų taip kaip Kalėdų. Tik per 25-erius Nepriklausomybės metus šito dar neišmokome. Mes vis tiek esame tarybiniai vaikai ir mūsų šventimas toks – jei liepia, tai ir eina. Tikiuosi, mūsų anūkai elgsis kitaip. Po šitiek verkimo turi nutekėti laiko, kad kai kas pasikeistų.
Žiobiškyje Vasario 16-ąją esame minėję visaip: šv. Mišios aukojamos, į koncertus kviečiame, norėjome filmus rodyti. Bet žmonėms – nuobodu. Tie, kurie nori pabendrauti, aišku, ateina ir kitaip praleidžia dieną. Bet yra nemažai tokių, kurie nieko nenori. Jie ir Kalėdų nelaukia. Taigi negaliu tikėtis, kad visas kaimas susirinks.
Toli nuo namų sustiprėja noras pabrėžti savo kilmę ir tradicijas
Agnė Raščiūtė, kraštietė Lundo (Švedija) universiteto studentė
Pirmą kartą esu ilgam išvykusi į užsienį, tad pirmą kartą susiduriu su visomis šventėmis „ne namuose”. Ir Lietuvoje, ir Švedijoje daugelis švenčių sutampa, šiek tiek skiriasi jų tradicijos. Pavyzdžiui, švedai Kalėdoms pradeda ruoštis ir puoštis lapkričio viduryje, o nusipuošia… Na, kai tai padarys, būtinai pranešiu. Tiesą pasakius, smagu niūriais vakarais ant medžių ir namų languose vis dar matyti girliandas.
Vėlinės čia nėra tokios sakralizuotos ir didingos kaip Lietuvoje. Tad man buvo labai smagu pasikviesti savo grupės draugus ir sutemus nueiti pavaikščioti po kapines. Kai kurie pirmą kartą ėjo ten gėrėtis ramybe, žvakių gausa ir kažkuo neapčiuopiamu.
Neseniai minėjome Užgavėnes. Atrodo, kas čia tokio – nei labai didi šventė, nei aš ją švęsdavau Lietuvoje, bet toli nuo namų sustiprėja noras pabrėžti savo kilmę ir tradicijas. Tad kepiau blynus ir įkyriai visiems pasakojau apie Lašininio ir Kanapinio kovą. Visi labai keistai žiūrėjo, įdomu, ką dabar galvoja apie Lietuvą…
Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji man taip pat bus pirmosios Švedijoje. Regione, kuriame dabar esu, veikia nemaža lietuvių bendruomenė. Ji rengs šių dienų minėjimą, nežinau, ar galėsiu prisijungti, bet vien žinojimas, kad tokiomis progomis tautiečiai, išsibarstę po visą pasaulį, vienijasi, man labai svarbus.
Yra žmonių, kurie atvykę į svečias šalis priima kitą kultūrą ir pamirštą savąją. Na, kiekvienas renkasi savo. O aš tikrai žinau, kad Vasario 16-ąją dar kartą savo grupės draugams „pamokslausiu”, kokia šiandien svarbi diena Lietuvai, o namuose tikriausiai uždegsiu gimtadienio žvakutę, ir tiek.
Būdamas Lietuvoje jauti tų dienų euforiją, nes esi apsuptas įvairių renginių, specialių laidų. Išvykus viskas priklauso nuo tavęs. Tuomet tampa svarbiau ne pačios šventės faktas, bet tas jausmas, kad būdama Švedijoje esu lietuvė, labai besididžiuojanti savo šalimi ir besistengianti puoselėti jos tradicijas. Tuo niekada nenustoju džiaugtis, net ir praėjus šventėms.
Aš už tai, kad švęstume kaip jaunimas
Leonas Jankauskas, buvęs sąjūdietis, aktyvus visuomenininkas
Vasario 14-osios nešvenčiu, nes tokios šventės nelabai suprantu. Artimą žmogų myliu kasdien – specialių meilės dienų man nereikia. O Vasario 16-ąją lankausi visuose renginiuose, kiek sveikatos turiu. Kai ką organizuojant ir pats prisidedu – štai šiemet Sėlynėje teks atidengti paminklą, skirtą Matui Grigoniui.
Jei žmonės nežino savo istorijos, ta diena jiems nieko nereiškia. O kam reiškia, tai ir savo šeimos rate gali minėti. Iškelti vėliavą irgi yra svarbu. Tik mieste matau vos vieną kitą ją, iškeltą ta proga. Kita vertus, švęsti nepriversi. Nors pastebiu, kad Vasario 16-oji daugeliui yra svarbesnė nei kitos įsimintinos datos.
Sutinku, kad Vasario 16-ąją galima minėti linksmai. Per mažai džiaugsmo turime. Aš už tai, kad švęstume kaip jaunimas. Lietuva eina geru keliu. Nereikia verkti. Nežinau, kodėl blogai turėti galimybę atvirai, demokratiškai rinkti valdžią. Atsakomybę už tai, kaip gyvename, prisiimkime kiekvienas. Pasižiūrėję į veidrodį paklauskime savęs: “Gal kai ką ne taip darau, kad ne tą valdžią išrenka, ką pats nuveikiau Valstybės labui?” Reikalauti visi gudrūs. Dažnas bijo sau tai prisipažinti, bet juk anekdotinius žmones išrenkame laisva valia, o jie paskui kalba iš tribūnos apie tai, kad turi žmonių pasitikėjimą.
Raginu nekiurksoti prie televizoriaus
Tomas Čižokas, kraštietis
Jeigu tik turėčiau galimybę neskaičiuoti laiko ir pinigų, vasario 16 d. suorganizuočiau masinį Lietuvos valstybės gimtadienį. Sukviesčiau žmones susirinkti į pagrindines miestų ir miestelių aikštes, pasidaryti sau šventę. Įsivaizduoju daugybę grilių, užuodžiu kepsnių kvapą ir matau didžiulę minią besišypsančių žmonių, kurie vaišinasi kepsniais, atsineštais užkandžiais, arbata, šoka, dainuoja – juk tai Valstybės gimtadienis. Mano šventėje tikrai nebūtų jokių politinių veikėjų pasisakymų, kurių klausantis nebesinori nei šokti, nei dainuoti, nei valgyti. Jie galėtų dalyvauti kaip eiliniai svečiai. Nenorėčiau, kad tuščios kalbos gadintų nuotaiką, o kartu ir visą šventę.
Tad, kol neturiu tokios galimybės, Vasario 16-ąją švęsiu su draugais. Planuojame iškylą viename iš regioninių parkų. Ten taip pat kvepės kepsniai, tikėtina, bus ir tortas. Surengsiu kai ką panašaus į tai, apie ką svajoju, tik šimteriopai kukliau.
Visus Lietuvos žmones raginu tą dieną nekiurksoti prie televizoriaus, o su draugų kompanija išvažiuoti į gamtą, linksmai pabūti, nes mūsų Lietuva tokia graži.
Norėtųsi, kad visi oficialūs renginiai sugultų į darnią visumą
Deimantė Brekienė, draudimo specialistė
Vasario 16-ąją švenčiu taip, kaip liepia širdis. Triukšmingi renginiai, ditirambai, ilgos ir nuobodžios kalbos man neliudija šventiškumo. Pats žmogus turėtų jausti, ar jis yra pilietiškas valstybės patriotas, ką turi daryti ir ką jam ta šventė reiškia. Pirmiausia Vasario 16-ąją turime paminėti šeimoje, draugų, bendraminčių būryje, bendruomenėje – tai tikrai bus labai prasminga.
Norėtųsi, kad visi oficialūs renginiai sugultų į darnią visumą ir vieni kitus papildytų, kad organizatoriai ne konkuruotų tarpusavyje, o bendrautų ir vienas kito nesistengtų nustelbti.
O Vasario 14-osios nesureikšminu. Vis dėlto labai malonu, kai tą rytą pažadina geros kavos ir gėlių aromatas.
Tai man pavyzdys
Samanta Aleinikovaitė, Kamajų A. Strazdo gimnazijos gimnazistė
Man svarbesnė yra Vasario 16-oji. Tai ypatinga diena ir mūsų valstybei. Tą dieną buvo atkurta nepriklausoma Lietuva. Nepriklausomybės Aktas išreiškė visos tautos norą ginti lietuvybę, puoselėti kalbą, valstybę, jos istoriją. Tai – modernios tautos susiformavimo ir tautinės savimonės atsiradimo bruožas. Toks tautos vienijimasis bendram tikslui man yra pavyzdys, skatinantis gerbti savo šalį, tuos, kurie prisidėjo ar inicijavo jos kūrimą bei išsaugojimą. Tai skatina mane pačią prisidėti prie valstybės gerovės.
Vasario 16-ąją miniu pakeldama vėliavą ar dalyvaudama įvairiuose šios šventės minėjimuose! O Vasario 14-oji mano gyvenime eilinė diena, niekuo nenusipelniusi Lietuvai!
Reda Milaknienė
