Artėjant Laisvės gynėjų dienai, visi prisimename tas svarbias tautai akimirkas. Obelių bendruomenėje vyks minėjimas, o šio krašto žmonės raginami užrašyti prisiminimus. Laisvės kovų istorijos
muziejuje Obeliuose veikia paroda “1991 m. sausio 13 -oji”.
Ypatingas vaidmuo tą naktį teko Rokiškio krašto žmonėms. Apie 800 kraštiečių organizuota kolona iš įvairių rajono vietovių Sausio 13-osios išvakarėse vyko į Vilnių, stovėjo prie televizijos bokšto, saugojo parlamentą prisidėdami prie Nepriklausomybės išsaugojimo. Tomis dienomis prie valstybinių objektų Vilniuje budėjo ir 33 Rokiškio pasienio užkardos pareigūnai. Rokiškio pasienio užkardos pareigūnai tą naktį nesitraukė iš netoliese Obelių esančio pasienio posto. Rokiškyje veikė galbūt vienintelis respublikoje 1991 metų Sausio 13-osios išvakarėse sąjūdiečių ir rajono valdžios atstovų įsteigtas gynybos štabas vykdęs ne tik stebėjimo ar budėjimo Rokiškio mieste ir rajone funkcijas. Gynybos štabo vadovai organizavo rokiškėnų vykimą į Vilnių.
2012 m. per renginį Obeliuose „Mes vykome ginti laisvės“ bendrauta su obeliečiais, parlamento gynėjais, užrašyti jų prisiminimai ir Jūsų vertinimui pateikiame keleto jų įspūdžius apie tą atmintiną Sausio 13-ąją. Svarbu, kad obeliečai ne tik gausiai dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose, bet ir išsaugojo laisvės gynėjų sąrašą, kuriame užrašytos 55 pavardės, fotografavo tuometinį Vilnių, taip pat Sausio 13-osios naktį rašė eiles.
Obeliiečių Aldonos ir Algirdo Skvarnavičių prisiminimai
1991 metų sausio mėnesį telefonas namuose netylėjo. Pažįstami mums skambindavo, mes skambindavome į Rokiškio Sąjūdžio būstinę. Bendravome su Sąjūdžio aktyvistais, todėl žinojome apie padėtį Vilniuje, kilusius neramumus, provokacijas prie parlamento. Kad reikia vykti į Vilnių rokiškėnams pranešė per radiją.
Obeliuose organizavome grupę bendraminčių. Buvo sutarta, kad važiuosime Obelių globos namų autobusu, tačiau sausio 11-osios vakare buvo pranešta, kad jo nebus. Nuotaika buvo prasta, susisiekėme su Rokiškio rajono Sąjūdžio vadovais ir mums buvo paskirtas autobusas, kuris į Obelius atvyks iš Žiobiškio. Ir vis tik važiavo ir autobusas PAZ iš Obelių internato, kuris buvo suremontuotas. Visi susėdome į saviškį autobusą. Jis atvažiavo prie mūsų namų, jau sėdėjo internato auklėtiniai ir pedagogai. Jį vairavo Pupelis.
Privažiavęs prie Obelių seniūnijos autobusas buvo pilnas obeliečių. Kai kurie tarp praėjimų pasistatė atsineštas kėdes. Kitas atvykęs autobusas į Rokiškį išvažiavo nepilnas. Į jį lipo keleiviai Rokiškyje. Iš Obelių link Rokiškio pajudėjome apie pietus. Obeliečių grupės vadovas buvo sąjūdietis pedagogas Antanas Žilinskas. Rokiškyje jungėmės į bendrą autobusų koloną. Vykstančių į Vilnių obeliečių nuotaika buvo pakili, dainavome, garsiai aptarinėjome įvykius Vilniuje. Sostinę pasiekėme sutemus.
Mus, obeliečius Vilniuje kartu su rokiškėnais nukreipė prie parlamento. Saugojome parlamento dalį nuo Neries upės pusės. Mūsų autobusas buvo pastatytas iš autobusų sudarytą barikadą, juosiančią Seimo rūmus. Budėdami prie parlamento dainavome, aplinkui vaikščiojo gausybė žmonių. Galvoju dabar, kad tarp jų buvo ir provokatorių. Įsiminė keleto jų raginimas glaustis prie parlamento sienos, priešingai nei Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio raginimas pavojaus atžvilgiu pasitraukti nuo sienos ir likti tik stebėtojais. Matėme ir įtartinus vyriškius, apsirengusius ilgais lietpalčiais. Tada maniau, kad jie taip gali slėpti ginklus.
Nuotaika pasikeitė išvydus tankų koloną, judančią link televizijos bokšto. Pasigirdo šūvių ir sprogimų garsai. Buvo baisu, tačiau nesitraukėme. Stebėjomės žmonių ryžtu ir neapsakomu jausmu iškilus pavojaus grėsmei. Tokio bendrumo ir ryžto jausmo neteko daugiau patirti. Sustiprino ir dvasininko palaiminimas. Jis taip pat paliko gilų įspūdį. Stovėdami bendravome su aplinkiniais, sužinojome apie aukas, tarp kurių buvo ir rokiškėnas. Girdėjosi ir greitosios pagalbos automobilių sirenos tai vienoje, tai kitoje miesto dalyje. Mūsų grupei buvusiai prie parlamento vadovavo Antanas Žilinskas. Taip išaušo rytas. Sovietinių karinių automobilių kolona grįžo tuo pačiu keliu, prariedėdama pro tunelį virš parlamento. Vėl patyrėme emocijų bangą.
Iš Vilniaus išvykome sausio tryliktosios pavakare. Namo važiavome pavargę, prislėgti įspūdžių, tačiau suprasdami, kad pavyko išsaugoti Nepriklausomybę. Jau mirusi Regina Makuškienė ir Stanislova Kėvelienė, būdamos Vilniuje davė kraujo. Sugrįžusios prie parlamento jos nerado mūsų autobuso, kuris buvo išvažiavęs iš sudarytos automobilių barikadų grupės ir ruošėsi kelionei į namus. Vairuotojas skubėjo, mes suradome jas ir kartu grįžome namo.
Sugrįžus į namus įsiminė Obelių miestelyje ant namų iškabintos vėliavos, perrištos juodais kaspinais.
GR inform.
