Laukinės gamtos fotografas Vytautas Knyva: „Dar neišugdėme piliečio, mylinčio savojo krašto girias“

Fotomenininko, biologo ir leidėjo Vytauto Knyvos gamtos fotografijos apkeliavo nemažai Europos šalių, jos įvertintos prizais, diplomais. Pirmajame nacionaliniame laukinės gamtos fotografijų konkurse “Gintarinis žaltys 2010” menininkas laimėjo “Geriausios metų fotografijos” titulą. Laurus pelniusioje nuotraukoje įamžintas įspūdingų ragų briedis. Konkurso prizininkas jį aptiko mūsų rajono miške.
Šis darbas laimėjo ir pagrindinį nominacijos “Žinduoliai” prizą. Be to, iš gausybės šiai nominacijai pateiktų darbų komisija išskyrė ir V.Knyvos nuotrauką “Didžioji miegapelė”, o nominacijoje “Paukščiai” – nuotrauką “Jūrinis erelis”.
Su fotomenininku V.Knyva susipažinome atsitiktinai. Praėjusį rudenį dardėdami atokaus Lukštinių (Kriaunų sen.) kaimo žvyrkeliu, atkreipėme dėmesį į pakelėje šalia brūzgyno stovintį automobilį. “Iki Dubužio ežero toli, iki miško – tai pat. Nei žvejai, nei grybautojai, nei uogautojai tokioje vietoje nepalieka mašinos. Aplink nėra ir gyvenamųjų sodybų. Kieno tai galėtų būti automobilis?” – klausėme tuokart mūsų lankytų Algio ir Aldonos Kurlavičių. Šie ir pranešė: mašina priklauso žinomam šalies fotomenininkui V.Knyvai.
“Kartą naktį mus pažadino beldimas į langą. Ponas Vytautas ieškojo pagalbos: jo mašina buvo įklimpusi pažliugusiame kelyje. Automobilį ištraukėme. Atsidėkodamas menininkas mums padovanojo albumą “Lietuvos miškų plėšrieji paukščiai ir pelėdos”. Dažnai jį vartome, gėrimės nuotraukomis, džiaugiamės galėdami susipažinti su paslaptingomis laukinės gamtoje akimirkomis”, – pasakojo p. Kurlavičius.
Už kelkraštyje palikto automobilio valytuvo užkišome laiškelį, menininkui pasiūlėme susitikti. Labai norėjosi pakalbinti patyrusį fotomedžioklį. Mat jis labai dažnai įdomių gamtos kadrų ieško mūsų rajono miškuose.
Susitikti mums pavyko, tačiau labai trumpam: gamtos fotografas, pusdienį tykojęs kadro, skubėjo į kitą vietą. Iki saulės laidos jis dar turėjo įsirengti slėptuvę paukščiams stebėti. Tačiau menininkas pažadėjo apie daug ką papasakoti vėliau. Savo pažadą jis ištesėjo.
Pokalbis su fotomenininku Vytautu KNYVA.

– Kas Jus paskatino fotografuoti laukinę gamtą?
– Dar mokydamasis mokykloje susidomėjau gamta ir fotografija. Kas paskatino domėtis? Niekada šiuo klausimu nekankinau savęs. Kai kurie dalykai, matyt, užkoduoti prigimtyje.
Baigęs Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą tapau biologu, tačiau pagal specialybę dirbau vos keletą metų. Paviliojo fotografija: važinėjau po Lietuvą, fotografavau sovietinį kaimą, naujus “alytnamių” kvartalus, kultūros namus, būsimų kaimo statinių maketus… Darbo buvo daug.
Tuo metu turėjau labai primityvią fotoaparatūrą, todėl apie paukščių nuotraukas tegalėjau svajoti. Visą laiką jutau, kad darau ne tai, ką labai norėčiau daryti. Sėdėjau ne savoje kėdėje. O būdamas brandaus amžiaus prisiminiau, kad nuo mažų dienų mane traukė gamta.
– Kriaunų krašte Jums pavyko užfiksuoti puikų kadrą: nuotrauka, pavadinta “Auštant…”, pelnė konkurso pagrindinę premiją. Ar dažnai medžiojate mūsų rajone?
– Neblogai pažįstu Obelių, Aleksandravėlės, Bradesių apylinkių miškus. Čia medžioju daugiau nei 30 metų. Siaubingai greitai lekia laikas… Tiesa, medžioklę apleidau, į rankas daug dažniau imu fotoaparatą. Ankstesnių metų patirtis pakuždėjo, kuriomis rugsėjo dienomis paraiste keliaus rujojantys briedžiai. Įsirengiau bokštelį, beliko kantriai laukti. Nuojauta nenuvylė: pirmosios tykojimo dienos pavakare išgirdau artėjančią briedžių šeimyną. Pirmieji į miško aikštelę išbėgo patelė ir jauniklis. Girdėjau jiems už nugarų, kažkur krūmuose, stenantį patiną. Nesusilaikiau ir… nuspaudžiau fotoaparato mygtuką, įamžinau briedę su jaunikliu. Patelė sukluso, tačiau lyg niekur nieko praėjo pro šalį. Ji dingo krūmuose. Išgirdau artėjant briedį, tačiau staiga už nugaros kažkas pradėjo kimiai ir įsakmiai kiauksėti. Briedis nutilo, ėmė tolti. Turbūt gentainė jį įspėjo. Pasirodo, ir miško galiūnai klauso patelių…
Mano pasalos vieta buvo demaskuota. Bokštelį teko nešti 300-400 metrų prie kito žvėrių tako. Brėkštant rytui pastebėjau link manęs šuoliuojantį briedį. Pirštai ėmė drebėti, kai pamačiau šitokį galiūną… Tačiau jaudulys nesutrukdė keletą kartų spragtelti fotoaparatu.
Ši įsimintina diena – rugsėjo 1-oji. Mano mylimiausia anūkė tądien pirmą kartą pravėrė mokyklos duris, o aš jos nepalydėjau į šventę. Matyt, nujausdamas sėkmę, iškeliavau į mišką. Gyvenime viskas turi savo kainą…
– Jau paskelbtas “Gintarinio žalčio 2011” konkursas. Ar žadate jame dalyvauti?
– Turbūt ne. Šiais metais nepasisekė padaryti tokių fotografijų, kokių norėjau ir tikėjausi. Ir fotografuoju ne tam, kad konkurse dalyvaučiau. Manau, šis konkursas – graži šventė jauniesiems Lietuvos gamtos fotografams.
– Šių metų ruduo ypač ilgas… Fotografai skundžiasi nepalankiomis sąlygomis kūrybai.
– Vėlyvą rudenį buvo labai gražių dienų fotografuoti kraštovaizdį ir mišką. Buvo galima aptikti pačių netikėčiausių, netradicinių, rudeniškos šviesos sukomponuotų, fotografijai tobulų vaizdelių. Deja, tomis dienomis tūnojau mieste.
– Albume “Lietuvos miškų plėšrieji paukščiai ir pelėdos”, kurį išleidote kartu su kolega Eugenijumi Droseliu, supažindinate su šių gyvūnų gyvenamąja aplinka, elgsenos ypatumais, aptariate sparnuočiams kylančias grėsmes bei priemones jiems apsaugoti. Ar fotografuodami šiam albumui lankėte mūsų rajono retų paukščių buveines?
– Rokiškio rajone teko fotografuoti suopius, vištvanagius, erelius rėksnius ir jūrinius erelius.
Obelių, Bradesių, Aleksandravėlės, Kriaunų apylinkės, taip pat Girios miškas prie Sartų ežero labai vaizdingi. Neatsitiktinai į minėtą albumą apie plėšriuosius paukščius pateko penkios fotografijos, darytos šiose apylinkėse. Šios nuotraukos charakterizuoja plėšriųjų paukščių mėgstamus biotopus – aplinką, kurios reikia tam tikros rūšies organizmui išgyventi.
– Kokias nuotraukas, darytas mūsų rajono miškuose ar giriose, išskirtumėte iš savo gausių archyvų?
– Kalvotas ir ežeringas rytinis rajono pakraštys – bene puikiausia vieta fotografuoti peizažus. Čia derlingos žemės, mišrūs ir produktyvūs miškai, dar šiek tiek likę ir brandžių medynų, kuriuos mėgsta didieji miško paukščiai – juodieji gandrai, pelėdos… Čia puikios sąlygos gyventi kanopiniams žvėrims, todėl jų ragai užauga gražūs. Gausios čia ir žvėrių kaimenės.. Ko daugiau bereikia laukinės gamtos fotografams? Tik kantrybės ir truputėlio sėkmės.
Mano archyve garbingą vietą užima Rokiškio rajono miškuose nufotografuoti briedžiai, šernai, lapės, jūriniai ereliai, vištvanagiai, gervės.
– Prisiminkite kokį nors ypatingą nutikimą gamtoje.
– Atmintyje išliko susitikimas su bebaimiu fotomodeliu šernu. Vieną gražų rudens rytą, baigęs tykoti elnių, bridau apleisto durpyno pievomis, ieškodamas naujos ir, aišku, geros vietos bokšteliui. Buvo apie 9 val. ryto, kai netoli seno kanalo radau visai sutrešusį bokštelį. Palypėjau apie metrą ir sustojau: aukštyn kabarotis bijojau, nes galėjo neišlaikyti bokštelio skersiniai. Staiga kanalo pusėje kažkas garsiai pūkštelėjo: pamaniau sau, bebras. Tas kažkas sparčiai artėjo ir po akimirkos greta manęs išdygo šernas. Pagal jo ūgį sprendžiau, kad jis yra trečiametis.
Nesislėpdamas stovėjau ant bokštelio laiptelių, ant peties kabojo fotoaparatas ilgu objektyvu. Lėtai pakėliau jį, tačiau nufotografuoti nepavyko – šernas nuo manęs buvo tik per tris metrus. Viena ranka ant bokštelio laiptelio pastačiau fotokrepšį, kita labai lėtais judesiais pakeičiau objektyvą. Šernas stovėjo, kraipė ausimis ir, kaip man atrodė, akies krašteliu stebėjo mano pastangas jį įamžinti. Nufotografavau šerną iš arti. O jis vis stovėjo. Beliko ištiesti ranką ir pakasyti jam paausį. To padaryti nespėjau: šernas linktelėjo, tarsi dėkodamas už fotopaslaugą, ir lėtai nubrido pieva.
– Dauguma plėšriųjų paukščių yra smailiais snapais, aštriais nagais, vikriai skraido. Juos fotografuoti ir sudėtinga, ir pavojinga.
– Plėšriųjų sparnuočių fotografavimas prie lizdavietės pavojingas pačiam paukščiui. Jei dirbama nemokšiškai, paukštis gali visam laikui palikti lizdą.
Šiaip paukščiai žmogui nėra pavojingi. Grėsmę kelia tik kopimas į medžius, iš kurių ketinama fotografuoti, bei slėptuvių statymas medžiuose. Dažniausiai tai daroma naktį. Kai kurios plėšriųjų paukščių rūšys apskritai netoleruoja slėptuvių. Tuomet jie įamžinami distanciniu būdu: fotoaparatas įtaisomas medyje, o fotografas užsimaskuoja palapinėje ant žemės.
Neįprastai per fotosesijas elgiasi pelėdos: jos ne tokios baikščios, tačiau neįtikėtinai drąsiai gina lizdavietės teritoriją. Mano pažįstamas Baltarusijos biologas, rinkdamas medžiagą moksliniam darbui, prie uralinės pelėdos inkilų lipa užsimaukšlinęs motociklininko šalmą ir apsivilkęs storą vatinę striukę. Ir man teko išbandyti naminės pelėdos nagų aštrumą: smūgio sulaukiau jau pasitraukęs nuo uokso, atsukdamas sudedamo bokštelio varžtus. Matyt, nakties absoliučioje tyloje varžtelių skambesys trukdė pelėdai medžioti, ir ji mane “pavaišino” smagiu antausiu: prakirto skruostą, akies voką, kaktą.
– Dauguma žmonių žavisi plėšriųjų paukščių grožiu ir jų magiška galia. Ar tai netrukdo fotografuoti?
– Karjeros pradžioje tai labai trukdė. Kartą erelis atskrido prie manęs labai arti. Toks įspūdis mane pribloškė. Net pamiršau, ko sėdžiu slėptuvėje. Praradau pirmąsias akimirkas: mat paukščiui nutūpus, jo laikysena būna pati gražiausia: jis įsitempia, kilniai išpučia krūtinę, jo žvilgsnis aštrus, kiaurai veriantis.
O kartą stebėjau jūrinį erelį, šlaitu aukštyn velkantį lapę. Paukštis smagiai pasišokėjo ir nuskrido, snapu tvirtai laikydamas rudąją.
– Ar įmanoma suderinti foto- ir tikrąją medžiokles?
– Tai man nelabai sekasi. Keletą metų dalyvavau kolektyvinėse medžioklėse, rankose laikiau fotoaparatą ir šautuvą.
Deja, gerų fotografijų padaryti nepavyko. Nesisekdavo ir medžioklėse – žvėrys tiesiog nėjo. Matyt, ir jie turi savus gyvenimo principus. Per pastaruosius devynerius metus medžiotojo aistra manyje smarkiai prigeso. Sakyčiau, jos visai nebeliko. Net pats tuo labai stebiuosi.
– Daug kilometrų nukeliaujate miškais, ieškodami fotografavimo vietos. Ar galite pasidžiaugti švariais mūsų miškais? Kokios mintys apima pamačius šiukšlynus?
– Gyvenu Vilniaus pakraštyje. Čia prasideda miškai. Jie labai šiukšlingi. Nemenčinės miškų urėdijos darbuotojai pasakojo, kad beveik kiekvieną mėnesį iš miškų išveža po 20 sunkvežimių visokio šlamšto. Miškininkai mano, kad jau pats laikas kurti šiukšlynų tvarkymo tarnybą. Dėl tokios situacijos kalti mes patys: neišugdėme piliečio, mylinčio savo kraštą, gamtą, girias. Prie bjauriųjų šiukšlintojų dera ir kai kurios mišką kertančios įmonės. Jų darbuotojai taip apdergė miškus, kad net šarkos savo tarškėjimu bando juos sugėdinti.

Dalia ZIBOLIENĖ