Rašydamas Aukštaitijos vardą, su ilgesiu prisimenu anapilin išėjusius savo tėvus ir gimtąjį Žliubų kaimą (Kamajų sen.), kurio jau seniai nėra. Jį mena išlikę šimtamečiai ąžuolai, tvirtai įtvirtinę šaknis dirvoje. Manoma, kad jiems – apie 300 metų…
Įveikti kliūtis
Gimtajame Žliubų kaime aš gyvenau iki 1955 m. Čia sužinojau daug įdomių dalykų apie kraštiečius, laisvės kovas, apylinkės ežerus, miškus, piliakalnius. Tačiau nemaniau, jog kada nors sugrįšiu į tėviškę, smagiai leisiu laiką su draugais, dalinsiuosi prisiminimais, bet…
…Kamajuose mane, einantį iš motinos laidotuvių, užkalbino klasės auklėtoja Veronika Pučinskaitė. Ji man nuoširdžiai linkėjo pakelti šią netektį. Mokytojos žodžiai turėjo gilią prasmę ir tikėjimą, kad įveiksiu visas kliūtis ir anksčiau ar vėliau sėkmė man nusišypsos. Jos draugiški patarimai semtis mokslo idėjų tikrai buvo naudingi.
Išsaugoti prisiminimus
1941 m. vasario 21 d. mirė mano tėvas Konstantinas Petrulis. Tą lemtingą akimirką abu sėdėjome prie stalo, pusryčiavome. Jis nukrito nuo kėdės, ir akimirksniu tėvo gyvybė užgeso. Man paliko didžiausias turtas – prisiminimai.
Mūsų šeima patyrė ne vieną netektį: 1936 m. Kamajų šv. Kazimiero bažnyčios šventoriuje buvo palaidotas dvimetis brolis Povilas, karo metais jo kapas pasimetė. Sesuo Nijolė mirė taip pat maža. Atrodė, kad gyvenimas kaip greitasis traukinys lekia pirmyn, bet manęs jame nėra: buvau per mažas viską suprasti.
Todėl labai norisi sušvelninti šį skausmą ir išsaugoti prisiminimus apie brangius žmones, apie pirmąją atverstą knygą mokykloje ir motinos ištartus žodžius: „Ką Dievulis myli, tam kryželį duoda, o kas jį išnešioja, tas laimingas stoja.“ Apima nenusakomas džiaugsmas, kai ją jaučiu šalia. Diena, kai nustosiu tikėti motina, bus paskutinė mano gyvenime.
Kiekvieno gyvenime motina – pats svarbiausias ir reikalingiausias žmogus. Mano mama Monika Kazakevičiūtė buvo dusetiškė, kilusi iš garsios Kazakevičių giminės. Tai buvo moteris, spinduliavusi vidinę šviesą. Ją pajusti galėjo kiekvienas, apsilankęs mūsų namuose. Motinos šviesa pulsavo iš jos mėlynų akių, kai ji kreipdavosi į kitą žmogų, sodindavo prie stalo, klausinėjo ir padėjo suprasti, ką reikia daryti. Motina, kuri labai myli ir dovanoja džiaugsmą, – šviesiausias prisiminimas.
Patikėkite, su šiais vaizdais susieta visa mano spalvinga vaikystė – mažytis asmeninis noras pabūti prie Dviragio ežero, pabendrauti su nedideliu būreliu kaimo vaikų, slėptis nuo visur tykančių pokario pavojų. Ne ką daugiau galiu papasakoti apie pirmuosius Kamajų pradinės mokyklos mokytojus ir pirmąją klasę – visi buvome lygūs, susirinkę iš Aukštakalnių, Kalvių, Verksnionių, Žeimių ir kitų. Vaikystė prabėgo nejučia…
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Juvencijus PETRULIS, profesorius
