Šie metai Lietuvos kariuomenei ir visuomenei – didelių iššūkių laikas: augančios išorės grėsmės nuojauta ir atsakas į ją. Pagaliau sugrąžinta šauktinių kariuomenė, didinamos lėšos šalies gynybai. Skaudi realybė, kad valstybės gynėjai mylimi labiau žodžiais, nei darbais. Ir po trumpos atokvėpio valandėlės – vėl kruopštus nuolatinis darbas pratybose ir mokymuose – jau rytoj nuo ankstaus ryto karių laukia pratybos.
Lietuvos kariuomenės diena švenčiama lapkričio 23-ąją. 1918 m. jauna Lietuvos valstybė pakvietė savo piliečius ginti tėvynės – vyriausybė išleido įsaką kurti ginkluotąsias pajėgas. Rokiškėnai kariai savanoriai šią šventę šiemet paankstino – šventė ją lapkričio 20ąją. Mat penktadienio vakaras patogus metas susirinkti kariuomenei ir visuomenei pabūti kartu, pasidžiaugti pasiekimais ir nuveiktais darbais. Juolab, kad šventė tik trumpa akimirka kario kasdienybėje – jau lapkričio 21-osios ankstų rytą kariai rinksis į pratybas.
Šiemet kariai sulaukė kur kas mažiau sveikintojų nei pernai. “Ne rinkimų metai”, – šypsojosi karių atėję pasveikinti svečiai. “Mūsų šventė pirmiausia skirta kariams”, – dėl sumažėjusio sveikintojų skaičiaus nenusiminė Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios pėstininkų kuopos vadas kapitonas Sergejus Afanasjevas. Pasidžiaugti šalies gynėjų švente atėjo tie, kuriems kariuomenė – svarbi valstybės ir visuomenės dalis: kariai, jų šeimos ir draugai, jaunieji šauliai, istorijos entuziastai, žiniasklaidos atstovai.
Kariai, ryžtingi ir drąsūs pratybose, kuklinosi būti dėmesio centre ir šiek tiek nedrąsiai sėdosi į garbingiausias Krašto muziejaus menės vietas. Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios pėstininkų kuopos vadas kapitonas S. Afanasjevas lakoniškoje, bet itin išsamioje sveikinimo kalboje pasidžiaugė rokiškėnų karių savanorių pasiekimais: sėkmingai baigtais mokymais, tobulėjančiomis žiniomis ir įgūdžiais. “Padarėte didžiulę pažangą”, – jis džiaugėsi savo kariais.
Didžiuotis tikrai yra kuo: mūsiškiai kariai ne tik tobulino karybos įgūdžius bei žinias, bet ir svariai prisidėjo prie krašto istorijos bei pilietinės visuomenės ugdymo: tvarkė partizanų bunkerius, savanorių kapus Červonkoje (Latvija). Karių gretos gausėja jaunais, aktyviais rokiškėnais. Mezgami ir palaikomi draugiški ryšiai su daugeliu rajono institucijų ir organizacijų – policija, ugniagesiais, medžiotojais.
Tačiau kario duona – vertinti realybę be pagražinimų ir reveransų. Todėl lakoniškoje kalboje S. Afanasjevas užsiminė ir apie vieną didžiausių skaudulių – nesiklostantį bendradarbiavimą su rajono mokyklose. “Susidaro įspūdis, kad jose mes nelabai laukiami”, – sakė jis.
Tokia situacija, švelniai tariant, keistoka: juk atgaivinus šauktinių kariuomenę daugeliui šiandieninių moksleivių po kelerių metų teks imti į rankas ginklą. Negi jiems neįdomu iš pirmų lūpų susipažinti su kario kasdienybe, perspektyvomis?
Po sveikinimo kalbos kariai stovėdami išklausė Vyčio apygardos 5-osios rinktinės vado pulkininko leitenanto Andriaus Mickaus įsakymą “Dėl aukštesnių karinių laipsnių suteikimo kariams savanoriams”. Aukštesnis karinis laipsnis – eilinis – buvo suteiktas šiems jaunesniesiems eiliniams: Adomui Valentui, Karoliui Šeškui, Titui Sadauskui, Rokui Turkevičiui, Deividui Kvedarui, Rudolfui Blažiui, Simonai Macijauskaitei ir Vitalijui Zaičenkovui.
Karius savanorius sveikino jaunieji šauliai bei jų vadas Algis Veikšys. Jo dovana – nuotrauka “Petys į petį” simbolizuojanti karių ir šaulių bičiulystę.
Seimo narys Vytautas Saulis kariams įteikė pirmojo Lietuvos statuto leidimą. Ne mažiau vertingas buvo ir jo pažadas, kad šiemet šalies gynybos išlaidos bus didinamos net 30 proc.
Lina Dūdaitė
