Minėsime Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Vienas svarbiausių jos akcentų – kompozicija „Maironio Lietuva“. O štai prieš 30 metų Maironio eilės, paskleistos viešai po Pandėlio miestą, ant kojų sukėlė sovietų saugumą. „Buvome jauni, lengvabūdiški ir kartu kupini drąsos bei ryžto“, – „Gimtajam Rokiškiui“ sakė pandėlietis, rajono tarybos narys Almantas Blažys. Jis – įsimintinų 1982 m. įvykių dalyvis.
Atsišaukimai
Švęsdami Vasario 16-ąją dažnas nebesusimąstome, jog prieš kelis dešimtmečius, sovietmečiu, ši šventė buvo draudžiama, o bandymas ją paminėti grėsė dideliais nemalonumais.
1982 m. vasario 16 d. naktį Pandėlio skelbimų lentoje, prie bažnyčios, mokyklos ir bendrabučio durų vietos jaunuoliai priklijavo kelias proklamacijas su didžio Lietuvos poeto Maironio eilėraščio “Mano gimtinė” žodžiais: “Girios ūžė ten, minėjo / Praeities laikus, / Kai lietuvis netikėjo, / Jog belaisviu bus.”
Ryte miestas dūzgė lyg bičių avilys, visus buvo apėmusi panika: karštligiškai ieškota, kas tai padarė.
Ant kojų buvo sukelti Pandėlio miesto ir mokyklos vadovai. Į tuometinę Pandėlio vidurinę mokyklą (dabar – Pandėlio gimnazija) atvyko sovietinio saugumo atstovas: nakties “nusikaltėlių” ieškota būtent švietimo įstaigoje. Saugumietis kvietėsi pokalbio daugelį vyresniųjų klasių moksleivių, domėjosi, ką šie veikė praėjusią naktį.
Po kelių savaičių viskas aprimo. Tiesa, pavasarį į mokyklą atvyko tas pats saugumo pareigūnas. Moksleiviams jis išdalijo tuščius popieriaus lapus, rašiklius, liniuotes ir liepė užrašyti šį tekstą: ,,Tegyvuoja Gegužės 1-oji! Visų darbo žmonių šventė.”
Saugumietis liepė naudoti liniuotę: būtent ja buvo subraižytos proklamacijos raidės.
Kuopelė
1982 m. Pandėlio mokyklos abiturientai A.Blažys, Remigijus Juodelis, Renatas Dūda, Rolandas Petrulis bei Valdas Joneliūkštis susibūrė į patriotinę pogrindinę jaunimo kuopelę.
Kaip ir daugelis to meto jaunimo, jie garbino roko muziką, klausėsi tuometinėje Lietuvoje draudžiamų radijo stočių “Amerikos balsas” ir “Europos radijas”. Radijo bangomis į Lietuvą atskriedavo istoriniai faktai apie 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Pandėliečiai žinojo ir apie Lietuvos disidentą Romą Kalantą. Jis, protestuodamas prieš sovietinę valdžią, susidegino viešoje vietoje.
“Jaunatviškam veržlumui formuotis buvo pakankamai daug veiksnių ir aplinkybių”, – prasitarė p. Blažys.
Jam antrino bičiulis R.Juodelis: “Veikti mus skatino paaugliškas, gal net vaikiškas patriotizmas, noras pasireikšti, nuveikti ką nors svarbaus, priminti apie savo šalies laisvę.”
Tas patriotizmas veržte išsiveržė būtent Vasario 16-ąją: proklamacijos – pogrindinės jaunimo kuopelės darbas.
Atsargumo priemonės
Nors Maironio kūryba persmelkta patriotinių jausmų Lietuvai, sovietinė valdžia neišdrįso poeto eilėraščių išimti iš mokyklinių vadovėlių.
“Idėją kabinti atsišaukimus su Maironio eilėmis galėjo pasiūlyti R.Petrulis: jis mėgo istoriją, domėjosi Lietuvos praeitimi, mintinai citavo šį tautos dainių. O mes su Almantu buvome dideli svajotojai ir laisvės ištroškę rokeriai”, – trijų dešimtmečių senumo įvykių seką mėgino atkurti p. Juodelis.
Abiturientai mokyklos bibliotekoje susirado mokomąją enciklopediją su Maironio eilėmis. Tiesa, tuometinė bibliotekos vedėja, mokytoja Danutė Gaškaitė, stebėjosi: “Kažin kodėl moksleiviai, jau baigę nagrinėti poeto kūrybą, vėl prie jos grįžta?”
Parduotuvėje vaikinai nusipirko popieriaus. Jie, žinodami, jog proklamacijų platintojai bus ieškomi, ėmėsi tam tikrų atsargumo priemonių: raides braižė liniuote – taip sunkiau atpažinti raštą ir mūvėdami pirštines, kad neliktų pirštų antspaudų.
Proklamacijas jaunuoliai suplanuotose vietose pakabino naktį.
Kliuvo mokytojams
“Šis įvykis sulaukė hiperbolizuotos reakcijos: tokios mes tikrai nesitikėjome”, – sakė p. Juodelis.
Audringai prasidėjęs tyrimas baigėsi be rezultatų. “Galime tik spėlioti, kodėl tuometinė valdžia ir sovietinis saugumas nesiėmė ryžtingų žingsnių išsiaiškinti, kas vis dėlto platino atsišaukimus”, – sakė p. Blažys.
R.Juodelis sakė tik dabar suvokiantis, kokį spaudimą turėjo atlaikyti mokytojai, sovietinio saugumo kaltinti tuo, jog nesugebėjo išugdyti dorų, savo šalį mylinčių ir gerbiančių komjaunuolių.
Pėdsakai
2010 m. pavasarį A.Blažys nusprendė šio įvykio pėdsakų paieškoti Lietuvos ypatingajame archyve.
“Visus įvykius saugumo tarnybos kruopščiai aprašinėjo, dokumentus stropiai saugojo. Tikėjausi išsiaiškinti, kokie duomenys buvo surinkti apie mūsų grupę”, – teigė p. Blažys.
Jam labai knietėjo tarp saugomų dokumentų išvysti tą pageltusį popieriaus lapą su jaunystėje užrašytu Maironio eilėraščiu…
Taigi p. Blažys raštu kreipėsi į Lietuvos ypatingojo archyvo direktorių Ovidijų Lėverį. Netrukus sulaukė atsakymo. Direktorius patvirtino, jog “1982 m. iš vasario 15-osios į 16-ąją nežinomas asmuo (arba asmenys) pagamino ir išklijavo Rokiškio rajono Pandėlio m. du lapelius su politiškai kenksmingo turinio eilėmis. Manoma, kad ši veika įvykdyta dėl politinių motyvų ir yra nacionalistinės pakraipos”.
Deja, susipažinti su byla p. Blažiui nebuvo leista, nes joje yra ribojamų dokumentų.
“Prabėgo 30 metų, o mes tebebijome praeities šešėlių. Tai mane labiausiai liūdina ir kelia didžiausią nerimą”, – sakė p. Blažys.
Likimai
Šios istorijos pabaiga laiminga: atsišaukimus platinę moksleiviai sėkmingai baigė vidurinę mokyklą, tęsė mokslus aukštosiose. O jų likimai susiklostė skirtingai. A.Blažys pasuko politiko keliu: jis – ilgametis rajono tarybos narys, dvi kadencijas dirbo rajono meru.
Tuo tarpu p. Juodelis , Rokiškio technologijos, verslo ir žemės ūkio mokyklos informatikas, savo gyvenimo nesusiejo su politika. “Nekeikiu šiandieninės valdžios, Lietuva nesu nusivylęs: dabar mūsų šalyje gyventi daug geriau nei anksčiau. Tačiau į rinkimus nevaikštau”, – savo pažiūras išdėstė p. Juodelis.
R.Dūda pasirinko emigranto kelią: jis gyvena ir dirba Didžiojoje Britanijoje. O štai apie R.Petrulį ir V.Joneliūkštį bendraklasiai kalba jau būtuoju laiku: jie palydėti anapilin.
Įvykių liudininkams knieti pamatyti įsimintiną dieną paskubomis ir paslapčia rašytas proklamacijas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę dabar jau amžinąjį atilsį Pandėlio klebonas Bronius Balaišis ne kartą viešai užsiminė, kad jis saugo nuo bažnyčios durų nuplėštą atsišaukimą. Tačiau kol dvasininkas buvo gyvas, nė vienas iš kuopelės narių nesuskubo pasiteirauti, kur jis šį saugo.
Dalia ZIBOLIENĖ
