Rokiškio kraštas išugdė nemažai talentingų kūrėjų. Meno pasaulyje bene garsiausiai skamba dievdirbio Liongino Šepkos vardas. Jo kūrinių ekspozicija Rokiškio krašto muziejuje vilioja tūkstančius turistų, šio kūrėjo vardu pavadintas skulptūrų parkas yra mėgstama rokiškėnų ir miesto svečių poilsio vieta. Garsiojo dievdirbio darbai – ir šiandienos šalies kūrėjų įkvėpimo šaltinis. „Laiminga tauta, turėdama tokių talentų”, – tokius žodžius apie L.Šepką Rokiškio krašto muziejaus svečių knygoje užrašė šalies prezidentas Valdas Adamkus.
Gyvenimas – tarsi grandinė
Žinomas eseistas Tomas Sakalauskas L.Šepkos kūrinius įvertino taip: „Didžiausia jo darbų stebuklybė – tai grandinės, padarytos iš vieno medžio gabalo. Išvydęs jas, pamatęs jo stovylas, patiri gerąją jėgą, didingą poveikį, kuris ilgai nepraeina ir nuo jų atitolus. Juos pamatęs, nueini kitoks, pasikeitęs, negu buvai prieš ateidamas.”
L.Šepka pasaulį išvydo 1907 m. rugsėjo 15 d. Šiaudinės kaime (Pandėlio sen.) vargingoje mažažemio ūkininko šeimoje. Iš šešių vaikų jis buvo jauniausias. Anksti, vos 13 metų, liko našlaitis. Gyvenimas nelepino būsimojo kūrėjo: jis piemenavo, pusberniavo, bernavo, kasė griovius, dirbo atsitiktinius darbus.
Prabudęs talentas
Menininko talentas atsiskleidė vėlai, L.Šepkai peržengus keturiasdešimtmetį. Mirus vyresniajam broliui Petrui, pas kurį jis glaudėsi, 1950 m. L.Šepka nusprendė išdrožti jam antkapinį paminklą. Iki tol jis nei kalto, nei peilio, nei kitų drožėjo įrankių nebuvo nė į rankas paėmęs. Tačiau jau pirmieji L.Šepkos kūriniai – paminklai broliui ir tėvui – tikri šedevrai.
Ypač gražus ir vertingas 1955 m. pradėtas kurti paminklas broliui atminti. Menotyrininkė Zita Žemaitytė jį apibūdino kaip itin sudėtingos struktūros, originalių plastinių formų kūrinį.
Paminklo centre – kryžius, apipintas girliandomis ir vainikais, papuoštas spinduliais ir skulptūrėlėmis. Jį supa žydintys alyvos krūmai, pilni paukščių. Paminklo lentose – sudėtingi, ornamentais virtę tekstai. Kūrinio dedikacijoje L.Šepka užrašė: „Pagerbdamas savo mirusį brolį, įteikė jam šį garbingą paminklą kaipo dovaną jo vardo dienoje.“
Asketiška buitis
Daugiau nei dešimtmetį menininkas kūrė visiškoje vienatvėje. Jis gyveno varganoje pirtelėje be baldų ir elektros, valgė tą, ką atnešdavo kaimynai. Pandėliečiai jį laikė keistuoliu.
Kai giminaičiai nugriovė L.Šepkos pirtelę, jis iš likusių rąstų susirentė varganą žeminę. Asketiška buitis nevargino dievdirbio: pasinėręs į kūrybinius apmąstymus jis jautėsi laimingas.
L.Šepka savo skulptūras kūrė archajiškomis priemonėmis: mėgstamiausias jo darbo įrankis buvo nedidelis peiliukas. Beje, kūrėjas niekada nebraižė būsimų skulptūrų planų.
L.Šepka visuomenei tapo žinomas tik 1960 m. Tais metais Pandėlyje lankėsi Dailės instituto studentai. Jie ieškojo įdomių kūrybingų žmonių. Pandėliečiai studentams patarė aplankyti keistuolį L.Šepką.
Menotyrininkė Zita Žemaitytė knygoje „Lionginas Šepka” citavo tapytoją Vytautą Ciplijauską, taip aprašiusį pirmąjį susitikimą su dievdirbiu: „Įeinam pro vartelius į prieangį. Čia vienos ant kitų sukrautos nuostabiausios, nepaprastai originalios ir išraiškingos skulptūros, paukščiai, giedantys medžių šakose, ornamentuotos lentos su puikiai įkomponuotais tekstais. Iš karto į akį krito be galo organiškas monumentalių skulptūrinių formų ir turtingos ornamentikos ryšys.“
Studentai L.Šepkos darbų nuotraukas nuvežė savo dėstytojams į Vilnių. Baigėsi dievdirbio vienatvė: jį užgriuvo menotyrininkų, žurnalistų dėmesys.
Šis sujudimas nepatiko tarybinei valdžiai: L.Šepka ketveriems metams buvo ištremtas į Didvyžių senelių pensioną Vilkaviškio rajone.
1961 m. pavasarį kūrėjo žeminė buvo nugriauta, o jo kūrinius direktoriaus Stasio Daunio rūpesčiu perėmė Rokiškio kraštotyros muziejus.
1963 m. L.Šepka grįžo į gimtinę palaužtas ir sugniuždytas: senelių namuose jis negalėjo kurti, ilgėjosi namų. Dievdirbys įsigijo seną namą Lebedžių kaime (Pandėlio sen.). Gimtasis kraštas padėjo jam susigrąžinti kūrybinį įkvėpimą.
1978 m. L.Šepka paliko Lebedžius: jis vedė ir išvyko gyventi pas žmoną Danutę į Vilnių.
Mirė 1985 m. lapkričio 4 d. Vilniuje, o amžinojo poilsio atgulė gimtinėje – Lebedžių kaimo kapinaitėse.
Du etapai
Menotyrininkai L.Šepkos kūrybą skirsto į du etapus.
Pirmasis apima 1950–1960 m. Šiuo laikotarpiu jo drožiniuose dominavo religinė tematika. Menininkas įkvėpimo sėmėsi iš gimtojo krašto dainų, legendų, gamtos. Kūrėjo dievai apvilkti švarkais, klumpėti ir basi, o šventosios – apgobtos skaromis.
Antrasis L.Šepkos kūrybos etapas – nuo 1960 m. iki autoriaus mirties. Šiam laikotarpiui būdingos tuometinio kaimo temos. Menininkas kūrė bareljefinius istorinių asmenybių bei savo artimųjų portretus. Jį domino augalų, gyvūnijos pasaulis: sukurti išraiškingi paukščiai, ornamentuotos žuvys.
L.Šepkos skulptūros iškilmingos ir taurios, padabintos originaliais augaliniais ir geometriniais ornamentais.
Palikimas
Nors ir dirbo primityviais įrankiais, be brėžinių, L.Šepka paliko gausų kūrybinį palikimą – per 1500 skulptūrų ir bareljefų. Dauguma kūrinių saugomi Rokiškio krašto muziejuje. Čia L.Šepkos kūrybai skirtos penkios ekspozicijų salės, o šeštoje eksponuojami kūrėjo asmeniniai daiktai bei laiškai.
Vizitinė kortelė
L.Šepkos kūryba – Rokiškio krašto muziejaus vizitinė kortelė. Muziejininkams pavyko surinkti beveik visą dievdirbio kūrybinį palikimą. Ekspozicijos lankytojai turi galimybę išsamiai susipažinti su L.Šepkos kūryba: pradedant jo pirmuoju darbu, baigiant paskutiniuoju nebaigtu drožiniu…
„Neturime tik kelių L.Šepkos kūrinių: jie eksponuojami kituose šalies muziejuose, saugomi privačiose kolekcijose“, – sakė Krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė.
Anot pašnekovės, L.Šepkos darbų ekspozicijų salės – turistų traukos objektas. Sovietmečiu kasmet jas apžiūrėdavo daugiau nei 100 tūkst., o pastaraisiais metais sulaukiama vidutiniškai 40 tūkst. lankytojų. „Kaip nušvinta jų akys, išvydus dievdirbio kūrinius. Žmones keri ir pribloškia drožinių didybė. Ypač didelį įspūdį L.Šepkos darbai palieka svečiams iš kitų šalies rajonų bei užsienio“, – sakė direktorė.
Atsakinga pareiga
Išsaugoti ateities kartoms L.Šepkos kūrybos paveldą – titaniškas darbas. „Savo kūriniams menininkas specialiai nesirinko medžio: skulptūras drožė iš to, kuris pasitaikydavo po ranka. Jam nerūpėjo, kad medis sutrūnijęs ar kinivarpų pagraužtas. Tad prižiūrėti šiuos kūrinius nelengva. Laimė, muziejininkams juos pavyko tinkamai užkonservuoti. Rūpestingai stebime, kad skulptūrų negraužtų kinivarpos, neįsimestų pelėsis ar grybelis. Nuolatos kontroliuojame ir aplinką: ekspozicijų salėse neturi būti per karšta ar per sausa“, – pasakojo p. Šniokienė.
L.Šepkos paveldą rokiškėnams muziejininkams tenka ginti ir nuo vandalų. Antai visai neseniai trys menininko skulptūros liko be akinių. „Teks gaminti jų kopijas. Tačiau nesame garantuoti, kad ir jų kas nors nepasisavins“, – apgailestavo muziejaus direktorė.
Puoselėja tradicijas
Rokiškio krašto muziejus ne tik saugo medžio drožėjo L.Šepkos paveldą, bet ir puoselėja šio senovės meno tradicijas, siekia užtikrinti jų tęstinumą. Nuo 1994 m. rokiškėnai rengia tradicines šalies medžio drožėjų konkursines parodas, skirtas garsaus dievdirbio atminimui įamžinti. Nugalėtojams įteikiama Liongino Šepkos premija.
„Tai bene prestižiškiausias šalies medžio drožėjų konkursas. Jame varžosi žinomiausi, didžiulį pripažinimą įgiję kūrėjai. Konkursinė paroda taip pat padeda atsiskleisti ir sužydėti jaunųjų menininkų talentui. Sekame jų kūrybinį kelią, stebime, kaip jauni drožėjai kuria vis įspūdingesnius, brandesnius kūrinius, domimės jų kūryba ir didžiuojamės, kad šis mūsų muziejaus renginys padėjo užauginti ir subrandinti ištisą medžio drožėjų kartą“, – sakė muziejaus direktorė N.Šniokienė.
L.Šepkos konkursinės parodos rengėjai orientuojasi ne į jos dalyvių kiekį, o į jų darbų kokybę, savitumą, originalumą. Paroda unikali ir tuo, kad šalies medžio drožėjai savo kūryboje atspindi ir parodos lankytojus supažindina su Lietuvos etnografinių rajonų medinės skulptūros savitumais bei ypatybėmis, saugo dievdirbystės tradicijas ir kūrybiškai taiko naujas idėjas.
Rokiškėnų džiaugsmui
Rokiškėnai didžiuojasi ir L.Šepkos medžio skulptūrų parku. Jame – per 70 skulptūrų, sukurtų žymiausių šalies medžio drožėjų.
„Šis parkas – mūsų miesto įžymybė. Jį lanko ir užsienio bei šalies turistai, ir rokiškėnai. Nežinau, ar kitas šalies miestas galėtų pasididžiuoti tokiu medinėmis skulptūromis papuoštu parku“, – sakė p. Šniokienė.
Šiemet parkas bus atnaujintas. Planuojama, kad iki Rokiškio miesto gimtadienio šventės, vyksiančios rugsėjo 22-23 dienomis, skulptūras papuoš specialios lentelės. Jose bus įamžinti dirbinių kūrėjų vardai, drožinių pavadinimai bei jų sukūrimo datos.
„Medžio drožėjai paprastai kūrinyje įamžina savo inicialus, tačiau ne kiekvienas parko lankytojas sugeba juos iššifruoti. Todėl rokiškėnams ir miesto svečiams bus įdomu perskaityti lentelių užrašus“, – sakė Rokiškio krašto muziejaus direktorė.
Lina DŪDAITĖ
