77-erių rokiškėnę Adelę būtų galima vadinti laiminga motina: moteris į gyvenimą išleido keturias sveikas atžalas. Jos jau susikūrusios savo gyvenimus: vienas sūnus kibo į verslą, kitas – į mokslus, trečias – pasišventė šeimai. Tik ketvirtojo sūnaus gyvenimo kelio vingiai neleidžia motinai pajusti užsitarnautos pilnatvės… Mat vienas Adelės sūnų, pavadinkime jį Almantu, savo gražaus gyvenimo viziją paskandino alaus “bambalyje”…
Netrukus penktą dešimtį baigsiantis Adelės sūnus, skirtingai nei daugelis apie rytdieną galvojančių jo bendraamžių, yra pats sau šeimininkas: paklausią specialybę ir darbščias rankas turintis vyriškis dienas leidžia… arba uždarbiaudamas kur papuola, arba padeda mamai tvarkytis namuose. Tiesa, taip Almanto diena praslenka tik tuo atveju, jeigu jis, ryte pakirdęs iš lovos, nepritrūksta ryžto ją praleisti blaiviai…
“Rodos, visus auginau gražiai: saugojau nuo visokiausių negandų, abu su vyru rodėme vaikams tinkamą pavyzdį. Nė sykio nesu prieš vaikus nei rankos pakėlusi, nei kaip kitaip skaudinusi. Trims toks auklėjimas išėjo į naudą, o vienam – netiko. Kai imi apie tai galvoti – neverkti neįmanoma. Vis kaltinu save, kad kažką padariau ne taip, kad kažkur pražiūrėjau… Suprasti mane gali tik panašaus likimo motinos”, – neslėpdama skausmo ir graudulio prisipažino pašnekovė.
Daugiau – šeštadienio GR
Agnė Mackuvienė
